Zeppelinus (zeppelinus) wrote,
Zeppelinus
zeppelinus

A.Račas VS A.Ramanauskas-Greitai. Optimali TV ir žurnalistikos žvaigždžių konflikto atomazga

http://img-fotki.yandex.ru/get/6706/225332883.0/0_bc2e1_5f71e80a_L.png

Dėmesio, žemiau yra laaabai ilgas ir neredaguotas sąmonės srautas, sukeltas žinomo žurnalisto ir garsaus tinklaraštininko Artūro Račo konflikto su t.v. KonservOto Trolibano atstovu - šou verslo, humoro bei TV žvaigžde Algirdu Ramanausku - Greitai.

Dar pagalvokite, ar verta gadintis akis.

I. Didaktinis-edukacinis įvadas

Sunku patikėti, bet prieš keletą metų esu pasibėdavojęs, kad Lietuvos viešosios erdvės tradicijos yra perdėm konformistiškos bei kompromisinės. Nebuvo jokių rimtų nuomonių susidūrimų, o buvo pabrėžtinai inteligentiška mada kritikuoti abstrakčiai. Droviai neįvardinant kritikos objekto vardo, nededant nuorodos į jo tekstą ir necituojant.

Ir štai, atėjus visuotinai prieinamų Internetų erai pagaliau sulaukėme – nuomonių konfliktų ir aršių ginčų nūnai gausu.

Su giliu liūdesiu tenka konstatuoti - tai nėra tokie debatai, kokių tikėjausi ir laukiau. Regimos internetų diskusijos, kaip taisyklė, yra velniškai nekonstruktyvios ir perdėm dažnai perauga į kažkokius asmeniškumus. Tiesa jose, deja, negimsta.

Nes perdėm dažnai nėra paisoma dar antikos laikais išrastų tokių diskusijų principų ir taisyklių. Kurių žinojimas dar neseniai buvo kiekvieno bent minimaliai išsilavinusio žmogaus kultūrinio bagažo privaloma dalis.

Vienas tokių principų yra suvedamas į elementarią formulę: „Maksimum respekto oponento asmeniui ir minimum pagarbos – jo pozicijai, nuomonei bei pažiūroms“. Besąlygiškas jo laikymasis padeda išvengti bet kokio laipsnio aštrumo nuomonių susikirtimo peraugimo į asmeninį konfliktą. Ir leidžia išsaugoti bet kokio aršumo diskusiją konstruktyvumo ribose.

Esu tai asmeniškai patyręs daugybę kartų net ir tokioje nedraugiškoje erdvėje mano personažo deklaruojamų pažiūrų atstovui, kaip Runeto/Izraneto platybės.

Oponento pasisakymai, nuomonė, pozicija gali būti vertinami, kaip juokingi, ne itin išmintingi, absurdiški, šališki ir etc. – tai normalu. Bet dera suprasti pačiam bei aiškiai ir nedviprasmiškai deklaruoti kitiems, kad tai nereiškia, jog tų žodžių, nuomonės, pozicijos autorius automatiškai yra laikytinas kvailiu, idiotu, neišmanėliu, parsidavėliu, etc. etc.

Priešingai – pagal nutylėjimą jis yra laikytinas garbingu, padoriu ir protingu žmogumi, reiškiančiu nuomonę, su kuria jūs nesutinkate ir kurią leidžiate sau vertinti neigiamai. Tiesiog reikia aiškiai atskirti nuomonės ir asmens vertinimą.

Ir tam ypač yra svarbus tos nuomonės ir ją reiškiančio oponento atžvilgiu vartojamų žodžių bei apibūdinimų pasirinkimas.

Kaip seniai yra pastebėję klasikai – jeigu oponento pozicijos kritiką pradėsite žodžiais „Tokią idiotišką nuomonę, kaip Tamstos, gali reikšti nebent silpnaprotis asilas. O Jūs man į tokį labai panašus“, tai konstruktyvios diskusijos dėl jos objekto tikėtis neverta. Ginčysitės tik apie tai, kas gi čia iš tikrųjų yra asilas, kuris iš jūsų geriau atitinka tą sampratą ir įnirtingai matuositės ausimis.

Tačiau tuo atveju, jeigu konstruktyvios diskusijos ar apsikeitimas kritinėmis nuomonėmis jūsų nedomina, o tiesiog norisi smagiai pasiskandalinti bobų turgaus stiliumi bei virtualiai pasidrabstyti išmatomis – elgtis ir kalbėti reikia priešingai, nei aukščiau siūloma.

Deja, vis plačiau skambantis internetų konfliktas tarp KonservOto Trolibano ir garsaus tinklaraštininko A.Račo, pastarosiomis dienomis pakilęs į naują emocinį bei kiekybinį lygį, yra perdėm taikli to iliustracija.

II. „Liūdna, merginos..“ ©

Nedalyvauju tame konflikte nei vienoje iš pusių. Todėl, kad nematau jame jokio verto dėmesio ginčų objekto. O nematau greičiausiai todėl, kad jo ir nėra.

Yra žinomo asmens trolinimas, IMHO, gerokai peržengiantis smagaus šmaikštumo ir pašaipos iš perdėto susireikšminimo ribas. Balansuojantis ant to, kas vadinama tuščiomis patyčiomis iš asmens ribos.

Mane liūdina KonservOtas Trolibanas, susidaręs iš vertybines nuostatas atstovaujančių, nekvailų, meistriškai žodį valdančių ir pakankamai šmaikščių žmonių. Kurie tačiau nesugebėjo pajausti, kur glūdi ta riba, kurios kultūringoje šalyje vykstančioje viešoje komunikacijoje nederėtų peržengti.

Ir nuo kultūringų pašmaikštavimų dėl reiškiamų pažiūrų bei daugeliui viešosios erdvės veikėjų būdingo susireikšminimo pašiepimo perėjo prie permanentinės asmeninio pobūdžio išpuolių ir įžeidinėjimų kampanijos.

Aišku, mane liūdina ir gerbiamas A.Račas, kuris būdamas 2009 Internetų žmogus taip ir neperprato internetinių konfliktų ypatumų.

Ir nepasidomėjo to reikalo teorija bei atitinkama literatūra.

Todėl iš visų įmanomų solidžios reputacijos ir rimto įvaizdžio viešo asmens reakcijos į piktybinį trolinimą modelių pasirinko, IMHO, vieną labiausiai nevykusių ir nesėkmingų.

Kuris akivaizdžiai generuoja ir dar sugeneruos kiek kitokias reputacines pasekmes, nei gerbiamas Artūras matyt, įsivaizduoja.

Žinoma, tai tik mano subjektyvi nuomonė. Ir tik ateitis parodys, kiek ji buvo teisinga.

III. Kovojate su troliais? Tik stovėsena, jokio parterio

Šiaip jau daugumai internautų žinoma pagrindinė taisyklė, viešam asmeniui susidūrus su tokio tipo trolinimu: kategoriškai nepatartina rinktis būtent tą elgsenos modelį, link kurio esi stumiamas. Reakcija turi būti asimetrinė.

Jei oponentai stumia kartelę žemyn, neverta bandyti pralįsti pro apačią. Priešingai – pakanka savo kartelę kilstelėti dar aukščiau, nei įprastai. Tam, kad priešingai pusei ji taptų neperšokama virtualių žiūrovų akyse.

Tuomet visi iš apačios drabstomi šūdai nekimba, o tiesiog nuteka žemyn, atgal į šaltinį.

O štai vos pradėjus juos gaudyti, lipdyti gniūžtes ir svaidyti atgal – amen! Jie iškart prikimba ir nusitempia tave žemyn, po oponentų nuleista kartele.

Viskas, tu jau rungtyniauji pagal oponentų primestą formatą, esant jų pranašumui. Tskant, kartu murkdaisi toje pačioje duobėje.

Kitaip sakant, jeigu virtualiame nuomonių susikirtime viena pusė leidžia sau tuščius asmeninio pobūdžio įžeidinėjimus, tai skirtingai nuo uždaro tipo vyriškų kolektyvų atvejo, internetuose daugiausiai pliusų duoda pabrėžtinas atsisakymas juos atkartoti oponentų adresu.

Protingi žmonės gi puikiai mato, kas kaip elgiasi ir atitinkamai vertina situaciją bei jos dalyvius.

Gal būt ne visada tai pasako komentaruose – skirtingai nuo visokių priekvailių piktdžiugų, kuriems viešai vartojami keiksmažodžiai ar fekalinė-analinė terminija patys savaime sukelia artimą orgazmui jausmą ir kurie skuba apie tai pranešti visam svietui.

http://img-fotki.yandex.ru/get/9504/225332883.0/0_bc2e2_9d6e4259_L.png

IV. Markas Tvenas apsiverktų žiūrėdamas. Chebra, parodykit lygį...

Grįžtant prie KonservOto Trolibano viešojon erdvėn teikiamos produkcijos. Tarp kurių - A.Ramanausko-Greitai stiliaus naujametinis šedevras (FB paskyros neturintiems prieinama kopija).

Matau problemą tame, kad rimti žodžio meistrai, ne kartą demonstravę pakankamai aukštą humoro, ironijos, sarkazmo ar elementaraus pašaipaus šmaikštumo lygį, pastarųjų mėnesių viešojoje komunikacijoje kartelę staiga nuleidžia žemyn.

Visi tie keiksmažodžiai, šlykštūs pravardžiavimai bei asmens išvaizdos apibūdinimai - tai juk yra vyresniojo amžiaus paauglių kritinio bendravimo lygis. Visi pro tai praėjome, kiekvieno gyvenime tai buvo.

Tiesiog vieni subrendo ir pradėjo rengtis, elgtis bei komunikuoti, kaip suaugę, o kiti intelektualiai taip ir užstrigo kažkur ties dvidešimtmečio riba.

Todėl ir džiaugiasi bei gėrisi visais tais verbaliniais perlais daugiausiai būtent tokį amžių atitinkančios mąstysenos žmogeliukai. Jiems smagu matyti, kaip suaugę, rimti ir visuomenėje vertinami, kaip daug pasiekę žmonės laužo kultūrinio elito nusistatytus tabu: „- Jis pasakė „šūdas“, haaa-ha-ha; jis pasakė „bybis“ – haaa-ha-ha x 2“ etc.

Bet nejaugi kas nors rimtai mano, kad tokio lygio "kritika", kurią mes regime A.Ramanausko-Greitai tekste gerina viešai ją naudojančio ar platinančio žmogaus įvaizdį?

Kad tai yra suaugusio žmogaus dėmesio vertas ironijos lygis? Vargu bau...

Dauguma suprantame, kad yra juokai, skirti siauram bendravimo ratui. Vartojami viešai ir dar žvaigždės statusą turinčio asmens jie tiesiog žlugdo edukacines visuomenes pastangas ugdyti augančioje kartoje minimaliai priimtiną kultūrinį lygį.

Kitaip sakant, tokie opusai yra visuomeniškai žalingi nepaisant jų autoriaus keliamo galimai kilnaus tikslo.

Pritaikykime šviesaus atminimo Kanto maksimą ir įsivaizduokime, kad tokia kalba staiga viešai prabyla mūsų politikai, TV personažai, viešieji asmenys.

Ir kur mes atsiduriame?

Teisingai, išsilaisvinusioje nuo gentinių tabu, bet dar neįgijusioje europietiškos kultūros negrų kilmės juodaodžių afroafrikiečių gyvenamoje Afrikoje...

Jums ten patiktų labiau, nei formalizuotos viešosios kalbėsenos Europoje? Abejoju...

Prisimenu kadaise skaitytas Marko Tveno, Karelo Čapeko, Stanislavo Lemo, Jaroslavo Hašeko, O‘henry ir Džeromo K.Džeromo knygas. Nepamenu, kad būčiau matęs ten žodį „fuck“, netgi kontekste.

Bet kažkodėl manau, kad jeigu tas pats Markas Tvenas prisikeltų ir sugalvotų patrolinti, tai jokių keiksmažodžių bei tiesioginių įžeidinėjimų jam neprireiktų. Tam, kad suvaryti į vienus vartus bet kurią lietuviško humoro ar žurnalistikos žvaigždę. Tiek atskirai, tiek visus tuntu paėmus.

Nes tai buvo labai rimtas žmogus, ironišku stiliumi rašęs suaugusiems ir dorotis su šikučiais besidžiaugiančios paaugliškos auditorijos kumyrais tokiam būtų vienas juokas...

JPRST, žmonės, gal prisiminkite, jog esate garsūs žurnalistai, humoro žvaigždės, rašytojai bei televedėjai?

Ir trolindami pasistenkite sugeneruoti deramą lygį, į kurį nukabinę nosis pavydžiai žiūrėtu internetų komentatoriai ir anoniminiai blogeriai?

O ne tas mokyklines dešimtos klasės patyčias, su kuriomis nūnai taip įnirtingai kovoja tolerantiška visuomenės dalis...

Tai, kad tokio tipo, kaip A.R.-G. „naujametinis sveikinimas“ tekstai yra viešai platinami rimtų politikų bei visuomenės veikėjų yra labai nemalonus signalas. Nes kartelė leidžiasi vis žemyn. Juk ir tie politikai bei veikėjai gali susilaukti analogiškos stiliaus atsako...

Tokie kūriniai provokuoja atitinkamo lygio konfliktus. Kaip tas, kuriame dalyvauja žymus tinklaraštininkas ir ne mažiau žymūs jo oponentai.

Stebint jį susidaro kažkokio šlykštaus ir nemalonaus cirko įspūdis, kuris niekuo geru nesibaigs.

Nes nesimato ir nėra siūlomą jokio jo užbaigimo varianto.

Tokie pagal kylančią emocinę spiralę besivystantys tuščiaviečiai konfliktai geruoju dažniausiai ir nesibaigia. Kažkas gali prarasti dalį sveikatos bei visuomenės pagarbos, kažkas - mylimą darbą ir ilgus metus kurtą reputaciją.

O kas nukentės neabejotinai, tai Lietuvos viešųjų santykių kultūra.

Kurios neatsiejama dalis yra veikiantys tokio tipo viešų konfliktų užkardymo ir civilizuoto sprendimo mechanizmai. Deja, kaip aiškėja - mūsuose neveikiantys...

V. Nenuleiskime kartelės dar žemiau. Kriminalinis snukdaužis – ne išeitis

Yra dar vienas dalykas, kurį turiu pasakyti. Turiu omenyje šį gerbiamo A.Račo blogo įrašo postpostskriptumą:

„P.P.S. Taip pat jei kam nors įdomu, su A.Ramanausku aš išsiaiškinsiu man priimtinu būdu, net nepaisant to, kokios bus pasekmės. Atmatos turi žinoti savo vietą ir aš ją A.Ramanauskui pažadu parodyti pirmai progai pasitaikius“
Šiame pažade nesunku įžvelgti užuominą į tai, kad pasitaikius progai A.Račas yra pasirengęs fiziniu veiksmu atsakyti bjauriais žodžiais jį užgauliojusiam Algiui Ramanauskui-Greitai.

Jeigu tai atitinka tikruosius šių žodžių autoriaus kėslus, tuomet turiu pasakyti, jog vienareikšmiai ir visiškai nedviprasmiškai juos smerkiu.

Tokie veiksmai būtų labai žalingi tam, kas vadinama visuomenės dorove. Jų viešas praktikavimas tarp atitinkamiems elito sandams priklausančių veikėjų neigiamai paveiktų bendravimo ir konfliktų sprendimo kultūrą augančių kartų tarpe. Net nekalbu apie galimas pasekmes snukdaužio dalyvių sveikatai bei reputacijai.

Asmens garbė ir orumas bei teisė juos ginti yra svarbūs dalykai, bet žymiai svarbesnė tokio statuso žmogaus pareiga yra rodyti visuomenei civilizuotos elgsenos pavyzdžius. Bei padėti juos diegti augančioms kartoms.

Maža to, kad iš teleekranų ir knygų jau skamba keiksmažodžiai, tai dar ir žymūs visuomenės veikėjai viešuose renginiuose vienas kitam pradės akis draskyti, bei nosis gurinti? Civilizacinis nuopolis, atvirai sakant... Paskui pabandykite vaikams paaiškinti, kad keiktis bei tyčiotis ar smurtauti yra negražu.

Negalima nuleisti kartelės dar žemiau, nei tai savo tekste tai padarė A.Ramanauskas-Greitai.

O smurtinis fizinis atsakas į žodžius ir yra būtent toks komunikacijos bei diskusijos kartelės nuleidimas gerokai žemiau kanalizacijos lygmens.

VI. Kaip užbaigti įsisiūbavusį konfliktą? Siūlau labdaringą variantą

Stebint visą tą internetų bakchanaliją daugeliui kyla natūralus klausimas:

- Ar yra galimybė kažkaip žmoniškai nutraukti šį vis labiau beužsisukantį reikalą? Gal yra koks formatas, leidžiantis jei ne susitaikyti, tai bent kažkaip logiškai užbaigti šį užsitęsusį ir gresiantį peraugti į destrukcinį bei žalingą visuomenei konfliktą? Ir taip, kad nei vienai iš pusių nenutiktų tai, kas Rytuose vadinama „veido praradimu“?
Manau, kad taip.

Žvelgiant iš šalies akivaizdu, jog konfliktas savo esme yra tragikomiškas. Atitinkamai, jį ir užbaigti galima tik tokio pat stiliaus Yventu.

Iš savo vaikystės ir jaunystės patirties pamenu, kad vyriškoje aplinkoje geriausia tokio Yvento forma yra sutartinės muštynės.

Kaip neatrodytų keista žiūrintiems iš šalies, bet būtent po viešo vyriško santykių išsiaiškinimo tokiame formate ir abipusio snukių apsidaužymo mano santykiai su oponentais ryškiai pagerėdavo. Nepriklausomai nuo dvikovą laimėjusios pusės.

Išimčių iš savo praktikos nepamenu. Išbandžius nuosavu veidu oponento kumščių kietumą bei iki kraujo apsibrozdinus nariukus į jo skruosti-/žandikaulius kažkaip sumažėja poreikis abipusiems įžeidinėjimams, bandymams viešai pažeminti ir pan. Užtat ženkliai padidėja tarpusavio pagarba bei supratimas.

Juk matome, kad ir šio konflikto atveju nuosekliai einama link fizinio smurto.

Kiek girdėjau, A.Ramanauskas-Greitai jau siūlo komunikacijos kanalus, kuriais A.Račas galėtų su juo tartis dėl dvikovos.

Bet chuliganiškas snukdaužis kokiame nors viešame renginyje ar patvoryje vertintinas, kaip siaubingas nuopuolis visuomenės dorovės palaikymo ir ugdymo prasme..

Iš kitos pusės ir tas žodinis darkymasis turi liautis. Nes žodžiai žeidžia - ir tą visi puikiai žinome.

Tai kaip gi paversti vyrišką konfliktą į kiek komišką, bet jo dalyviams gėdos nedarantį ir žiaurių medicininių bei teisinių pasekmių išvengti leidžiantį formatą?

Ogi elementariai. Viskas jau senų seniausiai išrasta, sugalvota ir aprašyta mokslinėje bei grožinėje literatūroje. Ir net buvo rodoma per televizorių.

Labdaringos sporto varžybos. Bokso mačas. Vegetariškas Kovos klubo variantas.

Tereikėtų nusikopijuoti Rusijos TV projekto formatą, kuriame nesutariančios žvaigždės aiškindavosi santykius bokso ringe. Beje, teko matyti, kaip jis buvo pritaikytas Runeto LJ blogerių konfliktui spręsti.

Kodėl nepavertus ir gresiančių A.Račo bei A.Ramanausko-Greitai patvorio muštynių visuomeniškai naudingu labdaringu sporto projektu?

Juk tereikia susirasti renginių organizatorių ar patiems susisiekti su vienu iš sostinės kovinio sporto klubų, turinčių pastatytą bokso ringą. Dėl trumpalaikės salės nuomos ir galimybės pasinaudoti pirštinėmis, galvos šalmais, trenerių bei teisėjo paslaugomis.

Susitarti dėl kovos dalyvių svorio kategorijos ribų, dėl laiko formato - raundų skaičius, jų ir pertraukų trukmė, pagal kokias taisykles bus kovojama - klasikinio bokso, tai-, ar kikbokso, MMA.

Kadangi kovos sportas šiaip yra gan pavojingas sveikatai dalykas, būtinai reikėtų pasiorganizuoti savanorių medikų brigadą.

Manau, kad toks reginys sutrauktu tikrai nemenką norinčių būti liudininkais žiūrovų iš vienos ir kitos pusės skaičių. Kiekvienam iš jų tektų sumokėti tam tikrą protingą sumą labdarai už teisę dalyvauti ir savo akimis regėti internetų ir televizijų kumyrų kovą. Dar kovotojų autografų, nuotraukų, atributikos aukcionai, etc.

Būtų galima paieškoti ir pilnaverčio rėmėjo, pvz. kokią nors infošou Kakadu ar pan. laidą. Kuri įgytų išskirtinę teisę filmuoti ir transliuoti įvykį.

Kad nebūtų nuobodu galima būtų prikalbinti kokią muzikinę grupę atlikti apšildymą, o jaunuosius sportininkus – pademonstruoti savo įgūdžius prieš meistrų pasirodymą.

O surinkti už renginį pinigai atitektu kokiam nors kilniam reikalui – pagal abipusį susitarimą. Sergantiems ar neįgaliems vaikams ar konkrečiam vaikui, pvz.

Vienžo, turint omenyje, kad A.Račo ir A.Ramanausko-Greitai abipusis piktumas bei fizinės kondicijos yra panašios, jų kova pagal sporto taisykles galėtų būti visai įdomi.

A.Ramanauskas 5 metais jaunesnis, užtat A.Račas kiek aukštesnis. Svoris jų, berods, panašus. Būtų galima surengti ir labdaringą totalizatorių.

Aš asmeniškai mielai sudalyvaučiau tokio formato varžybose žiūrovo teisėmis. Ir sumokėčiau labdarai ne mažiau poros šimtų litų.

Kad tik tas viešosios erdvės cirkas pagaliau užsibaigtu.

http://3.bp.blogspot.com/_z-JR1j-kZqs/TLqdYDOguTI/AAAAAAAAAG4/hnFcvcVPepg/s1600/punch-in-face.jpg

P.S. Nuoširdus ačiū tiems, kas sugebėjo perskaityti šį nenutrūkstamą sąmonės srautą iki pat šios vietos. Jūs kieti bičai, pagarba;)
Tags: interneto diskusijos, spaudos ir interneto komentarai
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 87 comments
Previous
← Ctrl ← Alt
Next
Ctrl → Alt →
Previous
← Ctrl ← Alt
Next
Ctrl → Alt →