Zeppelinus (zeppelinus) wrote,
Zeppelinus
zeppelinus

Pilietinės teisės ir šūdinas spektaklis. Ar gali valstybės įstaigos kurstyti nesantaiką visuomenėje?

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/martynas_budraitis_rinkimai.png

Skaitydamas visuomenės šviesulių atsiliepimus ir reakcijas į tebevykstantį skandalą dėl šūdino spektaklio, pagalvojau, kad pasigendu aiškaus suvokimo – koks yra santykis tarp piliečių teisių ir laisvių bei valstybės įstaigų ir institucijų pareigų problemos kontekste?

Vieni šaukia, kad reikia nedelsiant uždrausti tą spektaklį, nes jis įžeidžia krikščionių jausmus, kiti piktinasi, kad tai yra pasikėsinimas į žodžio laisvę ir cenzūra, treti nesupranta, kodėl valstybiniam teatrui nederėtų rodyti tokių reginių.

Vienžo, visi rėkia ir paprastam žmogui suprasti – kame yra problemos esmė ir kaip ji turėtų būti sprendžiama civilizuotoje demokratinėje valstybėje – sudėtinga.

Todėl paėmiau ir nuobodžios, bet trumpos schemos pavidalu sudėliojau tai, ką turėtų žinoti sėkmingai baigęs vidurinę mokyklą ir lankęs pilietiškumo ugdymo pamokas žmogus.


Taigi, žemiau yra trumpas pilietinių teisių elementorius ir šiokios tokios išvados, šūdino spektaklio skandalo kontekste.

Piliečio teisė A – piliečiai gali organizuoti renginius, kurie gali būti nemalonūs, įžeidūs ar nepriimtini daliai visuomenės.

Ši teisė A gali būti ribojama valstybės institucijų tais atvejais, kuomet tie renginiai yra akivaizdžiai galintys sukelti grėsmę visuomeninei taikai, nes turi kurstymo prieš kažkokią įstatyme paminėtą grupę, kaipo tokią, pobūdį, t.y. ragina smurtauti, priskiria kažkokias neigiamas savybes ar veiksmus visiems grupės nariams ir pan. Tai pat gali būti taikomi apribojimai, jei tokie renginiai prieštarauja vyraujančioms visuomenėje dorovės nuostatoms.

Piliečio teisė B – piliečiai gali protestuoti prieš renginius ir veiksmus, paminėtus teisėje A - kurie jiems atrodo nemalonūs, įžeidūs ar nepriimtini bei reikalauti jų nutraukimo, etc.

Ši teisė B gali būti ribojama valstybės institucijų tais atvejais, kuomet protestai įgauna smurtinį pobūdį, neleidžia kitiems piliečiams realizuoti teisės A ar tiesiog sukelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai.

Valstybės pareiga Cgarantuoti visuomeninę taiką ir visų visuomenę sudarančių interesų grupių nesmurtinį sambūvį.

Būtent iš šios pareigos seka valstybės institucijų prievolės:

Prievolė C1 - suteikti galimybę piliečiams nekliudomai realizuoti savo teises A ir B, tuo pat metu užtikrinant, kad realizuodami savo teises A ir B piliečiai neperžengtų ribų ir nesikėsintų į kitų piliečių gyvybę, sveikatą, turtą, teises ir laisves.

Prievolė C2 – nesiimti bei neremti veiksmų, sudarančių piliečio teisės A turinį, t.y. neprovokuoti ir nekiršinti visuomenės.

O jei tokie veiksmai yra vykdomi ar remiami, tai galima vertinti, kaip valstybinę politiką, nukreiptą prieš tą visuomenės grupę ar jai būdingus įsitikinimus bei moralines nuostatas arba kaip pareigos C ignoravimą iš atskirų politikų ir vadovų pusės.

Pvz. valstybinio antisemitizmo politika nacistinėje Vokietijoje, valstybinio ateizmo ir religinių bendruomenių persekiojimo politika Sovietų sąjungoje, antikrikščioniška valstybės politika kai kuriose islamo šalyse, etc.

Atitinkamai, yra piliečio teisė D - protestuoti prieš jų interesus pažeidžiančią valstybės politiką ir reikalauti iš ją vykdančių ir palaikančių politikų ir valstybės įstaigų vadovų politinės atsakomybės bei tos politikos nutraukimo.

O dabar susidėliokime į šią schemą pastarųjų dienų atvejį su šūdinu spektakliu ir reakcijomis į jį.


Klausimas Nr.1: Ar laisvos Lietuvos piliečiai gali kurti spektaklius ar kitokias menines formas, kurios gali būti nepriimtinos kažkurioms visuomenės dalims?

Tarkime, dėl to, jog jų eigoje drabstomi išmatomis šie atvaizdai:
  • Jėzaus Kristaus portretas

  • Pranašo Mahometo statula

  • Vilniaus Gaono biustas

  • žiaurios Holokausto scenos nuotrauka?

Juk tuos veiksmus, kaip įžeidžius jų vertybėms, gali traktuoti, atitinkamai - krikščionys, musulmonai, religingi judėjai bei šiaip žydai?

Taip, mano supratimu, gali. Nes tai yra jų pilietinė teisė A.

Todėl tas šūdinas spektaklis neturėtų būti draudžiamas rengti ir rodyti, nepriklausomai nuo to – kuris iš paminėtų atvaizdų būtų panaudotas.
-------

Klausimas Nr.2: Ar tie Lietuvos žmonės, kurių jausmus tokie spektakliai įžeidžia, gali prieš juos protestuoti ir reikalauti jų nerodymo?

Žinoma, kad gali. Nes tai yra jų pilietinė teisė B.

Ir tai galioja tiek katalikams, tiek musulmonams, tiek religingiems judėjams, tiek paprastiems žydams. Visi jie gali išreikšti nepasitenkinimą ir reikalauti, kad jiems įžeidūs veiksmai būtų nutraukti.

Klausimas Nr.3: O kaip gi valstybė? Kur jos funkcija? Ar jos samdiniai irgi gali už biudžeto lėšas realizuoti pilietinę teisę A?

Valstybės institucijos turi įvykdyti savo pareigą C ir prievolę C1, t.y. žiūrėti, kad šūdinų renginių mėgėjai galėtų sveiki-gyvi gėrėtis džiuginančiais užpakalių šluostymo ir stilizuotų išmatų gniūžčių svaidymo į Jėzaus veidą vaizdais ir nesusikibtų su krikščionimis protestuotojais, kuriems tokios pramogos su jų ant kryžiaus nukankinto Išganytojo atvaizdu nepatinka.

Tai kur gi tuomet problema, jeigu viskas pas mus ir vyksta pagal aukščiau minėtą schemą, kaip ir priimta demokratinėje šalyje?

Įvardinkime tai labai aiškiai ir nedviprasmiškai:

Problemos esmė yra tame, kad šis įžeidus krikščionims spektaklis vyksta valstybės lėšomis finansuojamo festivalio rėmuose ir rodomas ant valstybinio teatro scenos.

Tai yra, valstybės institucijos šiuo atveju nesilaiko Prievolės C2, nes valdžios pareigūnai negali už valdiškus pinigus realizuoti piliečiams suteiktos teisės A.

Atitinkamai, šiuo atveju jų realiai atliktus veiksmus su šūdino spektaklio pirkimu ir rodymu galima vertinti dvejopai:

1. kaip valstybinę kultūros politiką, nukreiptą prieš Lietuvos krikščionis ir jų įsitikinimus bei moralines nuostatas;

Arba

2. kaip atskirų politikų ir valstybinių įstaigų vadovų Valstybės pareigos C įžūlų ignoravimą, galintį sukelti neramumus, trintį bei konfliktą visuomenėje.

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/martynas_budraitis_sudas.png Būtent šio esminio problemos momento stengiamasi „nepastebėti“ ir nepaminėti, piktinantis krikščionių ir juos atstovaujančių politikų reikalavimais.

Nes jeigu mūsų valstybė nevykdo antikrikščioniškos kultūros politikos, vadinasi mes turime reikalą su 2–uoju atveju:

pono Kultūros ministro A.Gelūno, Vyriausybėje atstovaujančio Liberalų sąjūdį ir jo proteže, valstybinio teatro ir to festivalio vadovo Martyno Budraičio (Naujoji Kairė 95) bandymą jiems patikėtomis valdyti valstybės lėšomis nupirkti ir valstybinio teatro scenoje parodyti spektaklį, kurį 83 procentus gyventojų sudaranti Lietuvos krikščionių bendrija vertina, kaip įžeidų jų jausmams ir vertybėms.

Kitaip sakant, minėti valdžios ponai, vietoje to, kad vykdyti valstybės pareigą C ir užtikrinti taiką visuomenėje, patys ją griauna ir kursto nesantaiką tarp krikščionių daugumos bei karingų ateistų mažumos.

Akivaizdu, kad tokie provokaciniai veiksmai prieštarauja bendram visuomenės taikos palaikymo interesui ir neturėtų būti vykdomi iš biudžeto lėšų ar panaudojant valstybės nuosavybę bei kitokius valstybės išteklius.

Todėl, mano supratimu, yra visiškai normalu reikalauti šių ponų politinės (ir ne kokios kitos) atsakomybės būtent už tai, kad jie panaudojo valstybės lėšas ir išteklius tam, kad įžeistų dalies Lietuvos visuomenės jausmus, kiršintų skirtingų įsitikinimų piliečių grupes tarpusavyje ir provokuotų nesantaiką.

Berods, neturėtų būti sunku suvokti, jog tai, kas galima privačiam teatrui ar privačių rėmėjų rengiamam festivaliui – pirkti ir rodyti provokacinius ir įžeidžius daliai visuomenės renginius (piliečio teisė A), kategoriškai neleistina iš mokesčių mokėtojų lėšų organizuotam festivaliui ir valstybiniam teatrui (pareiga C, prievolė C2), nes jų užduotis yra vykdyti valstybės kultūros politiką, kuri demokratinėje valstybėje negali būti nukreipta į visuomenės kiršinimą ir nesantaikos joje kurstymą.

Šiandien tie iš valdžios lovio srebiantys ponai atvežė mums antikrikščionišką spektaklį, rytoj atgabens antimusulmonišką, o žmonėms pavargus nuo provokacijų – atbogins ir antisemitinį, rasistinį ar prokomunistinį. Jiems, matyt, smagu stebėti, kaip jų veiksmų pasėkoje visuomenėje kyla neapykanta ir priešprieša, bet ar tam mes juos pasodinome į šiltas valdiškas kėdes su vaizdais į Eifelio bokštus?

Manau, kad ne.

Būtent todėl piliečiai ir turi pareikalauti iš ponų A.Gelūno bei M.Budraičio politinės atsakomybės už jų sąmoningus veiksmus. Artėjantys Seimo rinkimai tam ypač dėkingas metas, kuomet piliečiai gali "atsidėkoti" sušūdinusiems mūsų kultūrą veikėjams ir jų politiniams patronams.

Verta siekti, kad minėti ponai ateityje daugiau nebevadovautų valstybės kultūrinėms įstaigoms ir nebeatstovautu mūsų valstybės užsienyje ar jos viduje.

Nes jų pademonstruoti puikūs gebėjimai provokuoti nesantaiką visuomenėje ir kiršinti skirtingas socialines grupes tarpusavyje tikrai neturi paklausos ir nėra joks privalumas tarnaujant visuomenei.

Ir jų bei jų bendraminčių pomėgiai šūdinoko meno formoms neturėtų būti realizuojami už mūsų biudžeto lėšas. Tegul perkasi už savus.
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 24 comments