?

Log in

No account? Create an account
 
 
30 July 2012 @ 03:22 pm
„Andriaus pica“: maistas iš fabriko tarpuvartės deda ant menčių Vilniaus picų grandus  
Dėmesio, žemiau yra ilgas gastronominis-kulinarinis tekstas. Jeigu jūs atėjote čia ne dėl to, geriau negaiškite laiko

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/20120724416.jpg

Visi, bent kiek išmanantys apie viešąjį maitinimą, žino, kokia svarbi to verslo sėkmei yra vieta.

Todėl praėjusių metų pabaigoje eidamas ir važiuodamas Naujamiesčio T.Ševčenkos gatve pro buvusio Burdenkos fabriko vartus negalėjau neatkreipti dėmesio į pačioje tarpuvartėje, buvusioje sarginėje ar panašiame užkaboryje spėriai besikuriančią užeigėlę, pavadintą „Andriaus pica“.

Nenorom kilo minčių apie pinigų nemokančius skaičiuoti savamokslius keistuolius, neskaičiusius marketingo vadovėlių, nekreipiančius dėmesio į praeivių srautų analizę, konkurencinę aplinką ir kitas banalias tiesas.

Maždaug, nusipirko žmogeliai miltų partiją po pigiąja ir nežinodami kam juos iškišti, sugalvojo maišyti juos su vandeniu iš krano ir iš to mišinio kepti picas labiausiai tam netinkamoje vietoje.

- Kokia ten gali būti picerija, toje kišenės dydžio patalpėlėje? – dar pamaniau. Juolab, kad aplinkui picerijų trūkumo tikrai nesijaučia. Užsidarys chebra po kokių 3-4 mėnesių, kai išleis paskutines santaupas ir su nukabintomis miltuotomis nosimis varys į darbo biržą, vargo vakarienės valgyti.

Tačiau tarpuvartės picerijūkštė visgi įsikūrė, susitvarkė ir aplink ją prasidėjo šioks toks bruzdėjimas. Pro langus matėsi liže besidarbuojantis picmeikeris, padažais ir prieskoniais mosikuojanti mergaitė, pro duris snujo žmonės išalkusiais veidais, vienžo, verslas užsisuko.

Regint visa tai man toptelėjo mintis: o gal aš tiesiog neteisingai įvertinau tų vyrukų vystomo verslo modelį?



Juk sėkmingas picų verslas tokioje nedėkingoje vietoje ir tokių galingų ir seniai klientūrą užsikariavusių konkurentų apsuptyje įmanomas tik vienu vieninteliu atveju: siūlant akivaizdžiai geresnį produktą už mažesnę kainą.

Visi kiti variantai išgyvenimo nenumato ir vienareikšmiai baigiasi bankroto administratoriaus bemiegėmis naktimis.

Su tokia gilia mintimi ir užsukau į tarpuvartės picerija, nutaręs visgi patikrinti šią hipotezę. O gal?

Viduje paaiškėjo, kad viskas dar paprasčiau, nei atrodė iš lauko. Ten net ne picerija, kur galima oriai pasėdėti su miela drauge, kramsnojant karštą picą, užgeriant šaltu alumi ar kambario temperatūros raudonvyniu ir dar nemokamai paspoksant į trumpasijonės padavėjos kojas.

Tai viso labo padoraus miegamojo dydžio picų kepyklėlė, kurioje tešlos maišytuvas, kočiojimo stalas ir konvekcinė krosnis styro už pusės metro nuo prekystalio, o picmeikeriui smagiu mostu šaunant picą į orkaitę klientams nejučiom kyla noras atlošti galvą, idant ji netyčiomis netaptu nemokamu picos priedu. Kitaip sakant, atviri pyragai, nūnai žinomi, kaip picos, čia lipdomi, kepami, pjaustomi ir gardinami prieskoniais tiesiog kliento panosėje.

Nei alaus, nei vyno, jau nekalbant apie tauresnius gėrimus, nėra ir net nenusimato, o kampe stūksantis šaldytuvas-vitrina užgrūstas indeliais su padažais ir natūraliais cheminės pramonės produktais – įvairiaspalviais gaiviaisiais gėrimais.

- O tai kas gi ten yra, mielas žmogau? – šioje vietoje būtinai pertrauks koks nekantresnis skaitytojas alkanomis akimis. – Ar yra ten bent kas gero, kad gaišini mūsų trumpą gyvenimą savo postringavimais?

Atsakau, kaip per išpažintį: yra tik pica išsinešimui. Kartoninėje dėžutėje, su pridedamu padažo indeliu. Ir ... daugiau nieko.

Ne, yra dar trys baro taburetės prie prekystalio, pagalvėlė ant palangės ir suoliukas iš lauko prie durų, tai ypatingai išbadėję nebeapsikenčiantys klientai gali sučiaumoti picą ir vietoje, kas be ko.

Bet šiaip verslo modelis paremtas kitokia, nei valgymas vietoje, idėja:

paskambinai/atėjai-užsisakei picą - mes ją tau padarėme/ iškepėme/supjaustėme/sudėjome į dėžutę/pridėjome padažą - tu ją pasiimi ir išsiveži/išsineši/kažkur suvalgai.

Jokios prabangos, įvaizdžių kūrimo, modernių paveikslų, senų itališkų aliejaus butelių, ant sienos kabančių vežimo ratų, kokybės vadybos ISO-1000000 sertifikatų ir kitokių arbatos ceremonijų.

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/20120724413.jpg

Viskas paprasta, kaip karvės baubimas:

miltų maišas kampe, lašantis vandens kranas, burzgiantis tešlos minkymo aparatas, įkaitusi krosnis, prigrūstas šaldytuvas, miltuotas iki ausų picmeikeris ir žvitri mergaitė su primuturiuotu prie ausies telefonu užsakymams priimti bei lakuotais nagais kasos čekiams išmušti.

Būtent tai ir krito į akis iš pirmo žvilgsnio. O toliau buvo siurprizai.

Pirmiausia – picų kainos.

Jos yra dvi: 12 litų už normalaus 32 cm. skersmens picą (pavalgo vienas rimtas valgytojas arba hipsterių porelė) ir 19 litų už šeimyninę 42 cm. picą (pavalgo du rimti valgytojai arba trys-keturi hipsteriai).

Turint omenyje, kad kalbame ne apie kažkokias šaldytas picas iš fabriko ar kitokius pusfabrikačius, bet apie tik gavus užsakymą tavo akyse gaminamą maistą, tai tikrai pakankamai protinga kaina. Beje, į tą kainą įeina ir kartoninė dėžutė, maišelis ir tikrai nemenka padažo dėžutė pagal kliento pasirinkimą.

Antra – aplinka ir aptarnavimas.

Na, jų kaip ir nėra, nes veiksmas vyksta utilitarinės aplinkos kišenės dydžio patalpėlėje, maisto pasirinkimas nedidelis ir prie stalo jo nešti nereikia, bet bendravimas tiek su užsakymų priėmėja - prieskonių barstytoja, tiek su pačiu picų meisterių yra maloniai betarpiškas.

Skirtingai nuo tinklinių picerijų jie nėra pririšti prie kompiuterinio meniu ir gali išpildyti visokias klientui į galvą šovusias fantazijas, tipo padaryti dvi skirtingas picas ant vieno pado, sumiksuoti kokią unikalią picą, iškepti tuščią padą su užbarstytais čiobreliais, etc

Kiek supratau, pagal išankstinį užsakymą jie kepa visokias bajeringas keistų formų ir įdomaus produktų išdėstymo picas vaikų šventėms ar mergvakariams. Visgi, manau, tokių kepinių nuotraukų dėti neverta – palikime tai jūsų fantazijai.

Tiesa, jeigu esate šiek tiek trenktas perfekcionistas, manantis, kad viską pasaulyje už visus kitus išmanote ir darote geriau, turite galimybę betarpiškai pavadovauti Idealios Picos gamybos procesui pradedant nuo miltų sijojimo ir tešlos užmaišymo ir baigiant jos kepimo laiku.

Kiek pastebėjau, picmeikeris yra kantrus ir tolerantiškas klientų patarimams bei pamokymams ir dar nei vienam namudiniam ekspertui sieto su miltais ant galvos neužvertė ir su karšta liže per žandą neužplojo.

Taigi, nors žymusis kulinarinių apžvalgų rašytojas Andrius Užkalnis pabrėžtinai nemėgsta visokių „kepyklėlių“ ir pavertė šį apibūdinimą beveik keiksmažodžiu, man sunku išsiversti be jo. Nes šitos „picerijėlės“ atmosfera labai panaši į šeimyninės kepyklėlės . Gerąja prasme.

Ir trečias, pagrindinis dalykas, dėl ko išvis apie tą vietą vertą kalbėti – picų kokybė.

Turiu pasakyti, kad nusipirkęs „Andriaus picoje“ pirmąją „Venecijos“ picą ir parboginęs ją namo šeimynykščiams, gan netikėtai susilaukiau labai aukšto įvertinimo.

„Žiauriai skanu“, - toks buvo jaunosios kartos verdiktas. Teko pačiam paragauti.

Taip, pica buvo tikrai gera ir labai skani. Ypač turint omenyje jos kainą. Produktų ant viršaus buvo uždėta netaupant, bet ir neperkraunant, padas buvo skanus ir net nedideli kraštai visai valgomi. Padažas tiko idealiai ir jo buvo daug. Likau maloniai nustebintas už tokią prieinamą kainą įsigijęs tokį šeimyną pradžiuginusį maistą.

Deja, nesu didelis picų ekspertas ir nesu ragavęs visų Vilniaus mieste kepamų picų. Būdamas užsienyje picų nevalgau, nebent Italijoje, kurioje buvau labai seniai.

Negaliu mielos Alesios Litvinionok tonu papasakoti, kas ten toje picoje traška ir kuris jos ingredientas tirpsta burnoje, o koks - maloniai kutena gomurį, sukeldamas skrandinį orgazmą.

Nes jokio orgazmo nebuvo – buvo tiesiog labai skani pica. Jeigu joje kažkas traškėjo, braškėjo ar tirpo, tai nekreipėme į tai dėmesio, nes mano šeimynos valgytojams ne tai svarbu...

Galiu pasakyti tik tiek – kaip ir dauguma vaikus auginusių vilniečių esu buvęs ir ragavęs pagrindinių populiarių miesto picerijų gaminius.

Tai štai, formuluoju taip: skirtumas tarp jų ir šios tarpuvartės kepyklėlės produkcijos buvo toks, kaip tarp kokio Forto Dvaro/Marceliukės klėties ir mamos darytų cepelinų.

Jeigu suprantate, ką noriu pasakyti.

Sudėtinės dalys visos tos pačios, gamybos technologija – identiška, bet skonis – geresnis. Ir gana ženkliai. Ir nesugebėčiau paaiškinti – kodėl.

Po dar vieno eksperimentinio apsipirkimo tapau šios tarpuvarčio picerijos nuolatiniu klientu – ir dar nei karto nenusivyliau.

Galiu pasidžiaugti, kad kol kas „Andriaus picai“ pavyksta išvengti įprasto lietuviškų užeigų likimo, kuomet po galingo starto su skaniu maistu, prisiviliojus klientūrą kokybės kartelė nuleidžiama žemyn.

Labai tikėtina, kad išsivysčius jų verslui nutiks tas pats, kaip ir visiems ir jie pavirs dar vienu pinigus kalančiu kartoninio skonio maisto fabriku. Dar pažiūrėsime, kaip ten bus toliau, bet kol kas yra gerai.

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/andriaus_pica.png

-------------------
Trumpiau tariant, mano subjektyvia nuomone, pagal santykį picos kokybė/kaina aplinkui po Naujamiestį gausiai išsimėtę galingieji „Andriaus picos“ konkurentai tyliai verkia kamputyje.

Tų picų kokybę jau spėjo įvertinti greta įsikūrusių turistinių viešbučių gyventojai, kurie čiauškėdami kažkokiomis egzotiškomis kalbomis krūvomis tempiasi kartonines dėžutes su picomis į savo kambarius ir rašo atsiliepimus internetuose.

Čia buvo privalumai. Dabar trūkumai:

Pirma. Juos sunku rasti internete.

Situacija komiška, turint omenyje, kad picerija turi specialų tinklalapį andriauspica.lt, kurio kažkodėl nemato googlės paieška.

Uždėjus paiešką „Andriaus pica“ jūs gausite šūsnį nuorodų į visokius geltonuosius puslapius, bet specialaus tinklalapio tarp jų nebus. Jis aptinkamas tik įvedus šį adresą į brauzerio langelį arba užsidėjus googlės paiešką „andriauspica.lt“ .

Toks jausmas, kad internetinį puslapį Andriaus picai laisvalaikiu kūrė koks internetinio slaptumo užtikrinimo ekspertas iš VSD. Kurio pagrindinis sugebėjimas yra padaryti taip, kad apie tą kepyklą, kaip apie slaptus CŽV kalėjimus, niekas nieko nesužinotu net ir uoliai ieškodamas. Jei taip, tuomet jam pavyko įrodyti savo kvalifikaciją.

Rezultate dauguma nenuolatinių klientu žino tik jų telefono numerius ir jiems užsisakant telefonu kyla problemų – kokią picą išsirinkti. Tenka po kelias minutes aiškintis jų sudėtį ir derinti užsakymą su priėmėja.

Antra. Nėra picų išvežiojimo, net ir per taksi sistemą.

Jei norite Andriaus picos, jums teks pačiam ją pasiimti. Nors iš kitos pusės, tai sudaro paskatas produkcijos kokybės išlaikymui. Jeigu ji kris, tikrai niekas nesivargins važiuoti pasiimti picos, kai tokią pat galima išsikviesti į namus, gal būt – netgi nemokamai.

O kol tokios ir už tokią kainą niekas neatveža, žmonės atvažiuoja ir patys pasiima. Rodiklis, kas be ko.

Verdiktas:

Šeimyninio tipo picų kepyklėlė, industrinė aplinka, draugiška atmosfera. Puikios picos išsinešimui.

Kol kas (2012-07-30), mano subjektyviu vertinimu, Nr.1 pagal picos kainos/kokybės santykį Vilniaus Naujamiestyje/Senamiestyje.

Geras privažiavimas, greitas aptarnavimas (10-15 min. nuo užsakymo). Dvi kainos: normali - 12lt / šeimyninė - 19lt.

Telefonai užsakymui: mob. 8-648-70 400, paprastas 8-521-60200

Darbo laikas: 11-23 val., septynios dienos per savaitę

Adresas: T.Ševčenkos 16A, įvažiavimo į buv. Burdenkos gamyklą tarpuvartės kairėje pusėje.

Privažiavimas automobiliu: sustoti galima tiek pačioje T.Ševčenkos gatvėje prieš langus (stovėjimas mokamas, bet už tas kelias minutes mokėti nėra prasmės), tiek buvusio fabriko teritorijoje už tarpuvartės.

Beje, nuo užsakymo iki picos pasiėmimo normaliame režime trunka apie 15 min. Taigi, jei važiuojate pro Naujamiestį ir sumanėte pasiimti picą, tai skambinkite taip, kad būti ten kažkur po 10 min. Tuomet pica bus ištraukta iš pečiaus jūsų akivaizdoje ir gausite ją dar čirškančią.

Mano asmeninės rekomendacijos dėl tenykščių picų:

  • Venecijos – su vištiena, saliamiu ir kariu. Labai netipinė vištienos/saliamio pica.

  • Meksikietiška – su faršu ir BBQ padažu. Labai aštri (nelietuviška to žodžio prasme) tomatinė pica. Jeigu nemėgstate aštriai, geriau paprašykite, kad nedėtų tų pipirų, skoniui tai nepakenks.


http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/andriaus_pica_meniu.png

Kam tinka/netinka ši picerija ir jos produkcija:

  • Rekomenduotina: studentams, turistams iš viešbučio, daugiavaikėms šeimoms ar šiaip mėgstantiems skaniai pavalgyti atvirųjų pyragų (aka pizza) ir už tai nepermokėti žmonėms be kaprizų.

  • Idealiai tinka: tru-hipsteriams, nes kas gi gali būti mažiau meinstrymiško, nei industrinėje aplinkoje ant palangės ar gretimo suoliuko graužiama skani pica iš fabriko tarpuvartės? ;)

  • Kategoriškai nerekomenduotina: snobams ir tiems, kam svarbiau ne skonis, bet įvaizdis ir kam prestižo sumetimai neleidžia mokėti už keptos tešlos gabalą su užbarstytais dešrigaliais ir daržovėmis mažiau, nei kokį 50 - 60 lt, o juolab valgyti jį atokiau nuo glamūrinės publikos sambūrio vietų ar ten, kur, apsaugok Viešpatie, niekas nemato.


P.S. Vos nepamiršau užpildyti nešališkumo deklaracijos:

su Andriaus picos savininkais ir vadovais nesu pažįstamas, jokių interesų, apart gastronominių, tame versle neturiu. Už šį rašinėlį nieko negavau ir vargu, ar ką gausiu. Net nuolaidos picai vargu ar galiu tikėtis, būdamas anonimas..;)

Tiesiog norėčiau, kad tokio tipo į kokybės/kainos santykį orientuoto smulkaus ir šeimyninio verslo Vilniuje būtų kuo daugiau. Jeigu ten ateityje kažkas smarkiai pasikeis, tarkime, ne į gerąją pusę, jausiu pareigą informuoti ir apie tai.

Nusibodo jau tie gastronominiai-kulinariniai Maximų analogai, pasiilgau žmonių, sugebančių iš trintų bulvių padaryti cepelinus, o ne krakmolinius kleckus, o iš miltų ir vandens - picą, o ne kartono lakštą su ketčupu. Ir už protingą kainą, savaime suprantama.

 
 
 
zeppelinus on December 15th, 2012 09:07 pm (UTC)
;)