Zeppelinus (zeppelinus) wrote,
Zeppelinus
zeppelinus

Pragiedrulis. Nustojo lyti lietuviškais pasais

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/DSCF7991-1-1.jpg?t=1258711171
Dar visai neseniai Lietuvos pilietybių suteikimas „išimties tvarka“ labai primindavo Kėdainiuose rengiamas Ledų šventes, kurių metu ant dalyvių galvų pasipila tūkstančiai porcijų nemokamų ledų.


Šimtai lietuviškų pasų būdavo išdalinami nieko bendro su Lietuvą neturintiems asmenims, kurių nuopelnai mūsų šaliai būdavo niekam nežinomi.


Galima tik numanyti, jog nuopelnų, matyt, visgi būta, bet ne Lietuvai, o „priėjimą turintiems“ veikėjams, kurie ir įtraukdavo tuos užsieniečius į sąrašus.


Šia savaitę Prezidentė D.Grybauskaitė atliko savo pareigą ir nutraukė ledų švenčių stiliaus Lietuvos pilietybių dalinimo akcijas.


Jau pasiruošę įsigrūsti kišenėn greta turimo dar ir lietuvišką pasą svetimšaliai liko it musę kandę.


Nenuostabu, kad viešojoje erdvėje kilo nemenkas erzelis.




Įpratę, kad Prezidentai atlieka tik parašų ant jiems pakišamų „naujųjų piliečių“ sąrašų dėliotojo vaidmenį veikėjai garsiai piktinosi netikėtomis kliūtimis.




Ypatingą pasų dalinimo entuziastų nepasitenkinimą sukėlė tai, kad pilietybės negavo ir amerikietė sportininkė. Sporto funkcionieriai ir tolerantiški internacionalistai rovėsi plaukus ir rypavo, kad toks Prezidentės sprendimas sužlugdė jaunosios ledo šokėjėlės vaikystės svajonę - sporto varžybose ginti ne gimtosios Amerikos, bet mūsų Lietuvos garbę.

Girdi, praleidome puikų šansą artėjančioje Olimpiadoje iškovoti vietą pirmame dvidešimtuke šokių ant ledo rungtyje ir tuo „nuskambėti visame pasaulyje“. Visai supratimo neturintys žmogeliai netgi suskubo apraudoti „dėl Prezidentės nesupratingumo prarastus Lietuvos medalius“.

Tarp tos graudžių žodžių gausos kažkodėl niekas nerado reikalo paminėti skaitytojams, kad ta šokėja visai neketina atsisakyti turimos JAV pilietybės ir iškeisti jos į lietuvišką - ji tik norėjo gauti papildomą lietuvišką pasą.

Tai toli gražu ne pirmas atvejis, kai sporto funkcionieriai bando į mūsų rinktinę importuoti profesionalius sportininkus iš užsienio. Sprendžiant iš jų aiškinimų dėl tokių bandymų motyvo – rūpesčio dėl Lietuvos garbės gynimo, tokie veikėjai dėl galimybės iškovoti kokį nelaimingą medalį nepasidrovėtų sukomplektuoti kad ir visos komandos svetimšaliais samdiniais.

Verta prisiminti, kas yra šalies ir tautos garbė ir kaip ji yra susijusi su tarptautinėmis sporto varžybomis, kuriose profesionalūs sportininkai rungtyniauja po savo šalių vėliavomis. Kiekvienam akivaizdu, kad sporto varžybų prizai – taurės ir medaliai – patys savaime jokios vertės neturi ir svetimose rankose emocijų nesukelia.

Garbė yra tuomet, kai mūsų tautiečiai, augę tarp mūsų ir su mumis, varžosi ir kovoja su kitų tautų atletais – ir juos nugali. Medalio ar taurės vertė yra tame, kad jie yra įrodymas, kad mūsų tautietis, Lietuvos sūnus, yra pranašesnis už visų kitų pasaulio tautų atstovus.

Tačiau dažniausiai žmonėms pakanka, kad mūsų atletas ar komanda tiesiog garbingai ir atkakliai kovotu, parodytų gražų žaidimą ir sportinę dvasią – juk mes į juos žiūrime, kaip į tautos didžiavyrius, todėl ir turime teisę iš jų to laukti ir tikėtis.

Nupirktas, apgaulę gautas ar svetimšalio samdinio iškovotas sporto pasiekimas jokios garbės Lietuvai neatneša. Dar ne taip seniai tai buvo nereikalaujantis didelių aiškinimų dalykas.

Įdomu, jeigu anais, legendinių Žalgirio kovų su faktine SSSR rinktine – CASK komanda laikais, Garastas būtų pradėjęs savo komandą „stiprinti“ visokiais gruzinų, rusų ir ukrainiečių samdiniais – kaip būtų reagavę tuometiniai Lietuvos sirgaliai, kurie tyčiodavosi iš Maskvos komandos, praktiškai neturinčios savo sudėtyje tikrų maskviečių?

Deja, bet cenzūrinių žodžių tokiai reakcijai aprašyti nepakaktu. Nes, skirtingai nuo dabartinių sporto funkcionierių bei galutinai nusitoleravusių žmogelių, Lietuvos garbė nei V.Garastui, nei tų laikų sirgaliams nebuvo tuščias žodis – ir ne viskas medaliais buvo matuojama.

Suprantama, kad galima sugundyti papildoma ES šalies pilietybe ir palyginti nedideliais pinigais neturtingų šalių sportininkus ar galimybėmis rungtyniauti aukšto rango varžybose - galingų sporte valstybių atletus, nesugebėjusius prasimušti į savo šalių rinktinę.

Nesunku pradėti dalinti pasus su pakeistais į lietuviškus vardais įvairiems profesionaliems atletams, kaip tai daro Graikija, Kataras ir kai kurios kitos šalys.

Duok kai kuriems veikėjams valią ir jie greit sukomplektuos Lietuvos rinktines komandas bėgikais iš Kenijos, futbolininkais iš Brazilijos, stalo tenisininkais iš Kinijos, imtynininkais iš Dagestano bei krepšininkais iš JAV.

Ir dar garsiai dūsaus, kaip sunkiai jiems tenka dirbti važinėjant po visą pasaulį ir verbuojant „garbės gynėjus“ Lietuvai. Bei išdidžiai žvangins tų samdinių iškovotais medaliais – girdi, didžiuokitės lietuviai, štai kiek apdovanojimų mūsų dėka privežė „naujieji piliečiai“ – nepalyginsi su senaisiais, čia gimusiais ir augusiais.

Nesunku nuspėti, kad būsiu apkaltintas hiperbolizavimu ir dramblio iš musės pūtimu. Girdi, ketinimai suteikti pilietybę ir įtraukti į Lietuvos rinktinės sudėti kol kas apima tik pavienes sportininkes iš mums draugiškų šalių ir nereiškia kažkokio masinio užsienio atletų verbavimo.

Senovės kinų filosofas Lao Dzi į tai atsakė dar prieš kelis tūkstančius metų: „Tūkstančio li kelionė prasideda nuo mažo žingsnio“. Jei nemokantiems ir nenorintiems dirbti sunkaus sportininkų ugdymo darbo funkcionieriams, padedamiems tolerantiškų internacionalistų pavyks prastumti nors vieną pilietybės suteikimo užsienio sportininkui profesionalui atvejį – tai taps precedentu ir atvers apsauginius šliuzus.

Tuomet nebeliks klausimo – ar mes išvysime pagrinde iš svetimšalių samdinių, „išimties tvarka“ paverstų „Lietuvos piliečiais“, sudarytą nacionalinę rinktinę? Liks tik klausimas – kaip greit tai atsitiks?

Bet vargu, ar tokios „Lietuvos rinktinės“ laimėjimai kels daugumai lietuvių tautinį pasididžiavimą. Atvirai sakant, tokiai svetimšalių samdinių komandai žaidžiant prieš tikrai nacionalinę rinktinę, sudarytą iš, tarkime, kaimyninės Latvijos gyventojų, dar klausimas – už ką mums būtų maloniau sirgti?

Jau nekalbu apie tai, kad tokios samdinių komandos laimėjimai būtu absoliučiai beverčiai augančios kartos auklėjimo reikalui, pasitarnautu galutiniam naujų mūsų sporto daigų sužlugdymui ir tikrai neatneštu jokios garbės Lietuvai.

Tačiau didžiausia bėda ne sporto funkcionierių kėsluose pridengti savo negebėjimus svetimšalių medaliais. Kur kas didesnė nelaimė yra tai, kad mūsų visuomenėje sparčiai plinta netradicinės moralės virusas. Niekada nesportavusiems, prie kompiuterių užaugusiems infantiliems internacionalistams atrodo, kad patikėti ginti šalies garbę svetimšaliams samdiniams ir tuo tikslu dalinti jiems lietuviškus pasus – visiškai normalu.

Nuo Antikos laikų žinoma, kad psichologiškai sporto varžybos yra savotiškas karo veiksmų pakaitalas. Nenuostabu, kad tokia „nedarykime patys, geriau samdykime“ nuostata randa atspindį ir požiūryje į Lietuvos gynimą tiesiogine prasme. Lietuva faktiškai jau perėjo nuo visuotinio vyrų šaukimo atlikti Konstitucinę pareigą prie samdomos kariuomenės modelio.

Beliko sulaukti sekančio loginio žingsnio – siūlymų patikėti ne tik šalies garbės, bet ir pačios valstybės gynimą svetimšaliams samdiniams.

Galiu lažintis, jog neprireiks nei 10 metų, kad viešojoje erdvėję suskambėtų įkyrūs viešųjų intelektualų-internacionalistų reikalavimai leisti tarnauti Lietuvos kariuomenėje svetimšaliams samdiniams bei formuoti iš jų sudaromus karinius dalinius. Suteikiant jiems Lietuvos pilietybę, savaime suprantama.

Argumentacija bus iki skausmo pažįstama iš šiandienos debatų dėl užsieniečių sportininkų. Girdi, jeigu tūkstančiai karingų žmonių kur nors Afrikoje ar Pakistane trokšta ginti mūsų valstybę ir deklaruoja pasiryžimą lieti kraują „vardan tos Lietuvos“, tai kodėl gi neduoti jiems lietuviškos pilietybės? Taigi bus galima nuimti nuo sugležusių „senųjų piliečių“ pečių tokią sunkią valstybės funkciją ir patikėti ją kario instinktus išsaugojusiems užsieniečiams!

Tiems, kas spėjo įgyti išsilavinimą dar iki postindustrinio „žinių visuomenės“ švietimo modelio įsigalėjimo ir žino, kuo baigėsi tokie eksperimentai Romos imperijai, visiškai aišku, kad tokių moralinių etinių normų realizavimas – tiesiausias kelias į valstybės žlugimą.

Tradicinės moralės šalininkai Lietuvoje tvirtai žino, kad yra vyriškos pareigos, kurias mūšio lauke, sporto varžybose ar lovoje mūsų vyrai privalo atlikti patys, o ne patikėti samdytiems svetimšaliams.

O netradicinės moralės atstovams, kurie mano priešingai, patartina pamąstyti apie genderio keitimą.

Juolab, kad prof. Marijos-Aušrinės Pavilionienės dėka, genderių pasirinkimas nūnai tikrai nemažas.

Ne taip, kaip senais dvilyčiais laikais.
Tags: pilietinė visuomenė
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 46 comments