July 30th, 2012

Garbės sargyboje

„Andriaus pica“: maistas iš fabriko tarpuvartės deda ant menčių Vilniaus picų grandus

Dėmesio, žemiau yra ilgas gastronominis-kulinarinis tekstas. Jeigu jūs atėjote čia ne dėl to, geriau negaiškite laiko

http://i224.photobucket.com/albums/dd115/zeppelinus/20120724416.jpg

Visi, bent kiek išmanantys apie viešąjį maitinimą, žino, kokia svarbi to verslo sėkmei yra vieta.

Todėl praėjusių metų pabaigoje eidamas ir važiuodamas Naujamiesčio T.Ševčenkos gatve pro buvusio Burdenkos fabriko vartus negalėjau neatkreipti dėmesio į pačioje tarpuvartėje, buvusioje sarginėje ar panašiame užkaboryje spėriai besikuriančią užeigėlę, pavadintą „Andriaus pica“.

Nenorom kilo minčių apie pinigų nemokančius skaičiuoti savamokslius keistuolius, neskaičiusius marketingo vadovėlių, nekreipiančius dėmesio į praeivių srautų analizę, konkurencinę aplinką ir kitas banalias tiesas.

Maždaug, nusipirko žmogeliai miltų partiją po pigiąja ir nežinodami kam juos iškišti, sugalvojo maišyti juos su vandeniu iš krano ir iš to mišinio kepti picas labiausiai tam netinkamoje vietoje.

- Kokia ten gali būti picerija, toje kišenės dydžio patalpėlėje? – dar pamaniau. Juolab, kad aplinkui picerijų trūkumo tikrai nesijaučia. Užsidarys chebra po kokių 3-4 mėnesių, kai išleis paskutines santaupas ir su nukabintomis miltuotomis nosimis varys į darbo biržą, vargo vakarienės valgyti.

Tačiau tarpuvartės picerijūkštė visgi įsikūrė, susitvarkė ir aplink ją prasidėjo šioks toks bruzdėjimas. Pro langus matėsi liže besidarbuojantis picmeikeris, padažais ir prieskoniais mosikuojanti mergaitė, pro duris snujo žmonės išalkusiais veidais, vienžo, verslas užsisuko.

Regint visa tai man toptelėjo mintis: o gal aš tiesiog neteisingai įvertinau tų vyrukų vystomo verslo modelį?

Collapse )