Dėl padažnėjusio užfriendinimo ir platesnių LJ kontaktų užsimezgimo nusprendžiau eiti seniai pramintu takeliu ir iškabinti bendro pobūdžio informaciją apie šį blogą ir jo pagrindinį personažą.

В связи с участившимся зафренживанием и расширением ЖЖ контактов я решил пойти по проторенной дорожке и вывесить информацию общего характера об этом блоге и его основном персонаже.

Dar visai neseniai Lietuvos pilietybių suteikimas „išimties tvarka“ labai primindavo Kėdainiuose rengiamas Ledų šventes, kurių metu ant dalyvių galvų pasipila tūkstančiai porcijų nemokamų ledų.


Šimtai lietuviškų pasų būdavo išdalinami nieko bendro su Lietuvą neturintiems asmenims, kurių nuopelnai mūsų šaliai būdavo niekam nežinomi.


Galima tik numanyti, jog nuopelnų, matyt, visgi būta, bet ne Lietuvai, o „priėjimą turintiems“ veikėjams, kurie ir įtraukdavo tuos užsieniečius į sąrašus.


Šia savaitę Prezidentė D.Grybauskaitė atliko savo pareigą ir nutraukė ledų švenčių stiliaus Lietuvos pilietybių dalinimo akcijas.


Jau pasiruošę įsigrūsti kišenėn greta turimo dar ir lietuvišką pasą svetimšaliai liko it musę kandę.


Nenuostabu, kad viešojoje erdvėje kilo nemenkas erzelis.




Įpratę, kad Prezidentai atlieka tik parašų ant jiems pakišamų „naujųjų piliečių“ sąrašų dėliotojo vaidmenį veikėjai garsiai piktinosi netikėtomis kliūtimis.

Kaune nuskardėję šūviai ir kilusi visuomenėje reakcija atskleidė labai nemalonų ir netikėtą daliai mūsų žiniasklaidos ir vadinamosios šviesuomenės dalyką. Žmonės kažkodėl vangiai reaguoja į raginimus gaudyti teisėjo ir jaunos moters nužudymu įtariamą asmenį ir nepuola teikti informacijos apie galimas jo buvimo vietas.

Policijos vadovai su nuostaba konstatuoja, kad nesulaukė tokiais atvejais įprastos skambučių iš budrių arba nelabai adekvačių piliečių lavinos.

Dienraščių apklausos rodo, kad dauguma respondentų ne tik neišduotu D.Kedžio, bet netgi suteiktu jam paramą besislapstant.

Keistas atvejis, turint omenyje, kad žmonės paprastai labai neigiamai vertina masinius su nusikalstamu pasauliu nesusijusių asmenų žudymus ir jaučia pareigą prisidėti prie įtariamųjų paieškų ir sulaikymo.

Vienas galimų šio paradokso paaiškinimų yra tame, kad tradicinės moralės prisilaikanti visuomenės dauguma tiesiog nejaučia jokios grėsmės iš Drąsiaus Kedžio pusės.

Nepaisant to, kad įtariamasis dviejų žmonių nužudymu slapstosi kažkur netoliese apsikarstęs ginklais, nėra daug manančių, kad jis pradės šaudyti į aplinkinius.

Nors daugelis Lietuvos gyventojų laikosi nuomonės, kad Linčo teismai negali būti priimtinas teisių gynimo ir nusikaltėlių baudimo būdas civilizuotoje visuomenėje, tačiau esant situacijai, kuomet valstybinė teisėsaugos sistema akivaizdžiai pademonstravo visišką impotenciją ginant mažametės mergaitės teises, tiesiog nėra linkę morališkai pasmerkti jos tėvo, padariusio tai labai žiauriu ir neteisėtu būdu.

Iliustruotomis knygelėmis, vaizdingai pasakojančiomis vaikams, kaip gera ir smagu būti homoseksualistu, nūnai nenustebinsi ir darželinuko.

„Gender Loops“ skandalo metu paaiškėjo, kad pasakos apie karalių, ištekėjusį už kito karaliaus, jau pasiekė ir Lietuvos ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

Tačiau ir dešiniosios jėgos Europoje netruko susirūpinti savo būsimo elektorato auklėjimu.

Pavyzdį parodė Austrijos Laisvės partija (FPO), sukūrusi fantastikos žanro vaikišką komiksą "HC-Man And The Blue Planet" , kuriame superherojus HC-menas kaunasi su EU-blogiu.

Vokietijoje irgi užvirė kova už augančios kartos protus.

Nacionaldemokratų partijos (NPD) jaunimo organizacija išleido vaikišką knygutę „Antinai prieš gaidžius“, kurioje eiliuotos pasakos forma dėstomos šios partijos idėjos.

Nupieštos komikso pavidalu knygos pirmasis leidimas siekia 30 000 egzempliorių ir bus platinamas nemokamai.

NPD atstovai teigia, kad tai pirmasis leidinys iš numatomos sukurti politinių komiksų vaikams serijos.





( Ir apie ką gi šis komiksas? Žiūrėti toliau.. )

Sunkmečio metu visgi pasitaiko ir džiaugsmingų įvykiu. Į kongresą Vilniuje pirmadienį susirinko 14 šalių litvakai – iš Lietuvos save kildinantys žydai, tarp jų – svečiai iš Australijos, Pietų Afrikos respublikos, Jungtinių Valstijų ir Izraelio. Neliko nuošalyje ir kitų tarptautinių žydiškų organizacijų atstovai.

Vienas pagrindinių šio garbaus susirinkimo klausimų buvo Lietuvos Vyriausybės ketinimo išmokėti 128 milijonus litų žydų organizacijoms svarstymas.

Sveikinimo kalboje Prezidentė D.Grybauskaitė asmeniškai pažadėjo susirinkusiems, kad nepaisant sunkmečio problemų, lieps Seimui nedelsiant priimti šias išmokas nustatantį įstatymą.

Juolab, kad jį bus galima svarstyti kartu su pensijų, bedarbių, motinystės pašalpų ir kitų socialinių išmokų kardinaliu apkarpymu.

Kaip nebūtu keista, tačiau žinia, kad Seimas ir Vyriausybė ruošiasi perduoti žydų organizacijoms 128 milijonus litų iš prakiurusios Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės nenudžiugino Kongreso dalyvių.

Jie pabrėžė, kad Lietuvos vyriausybės siekis skirti lėšas žydų organizacijoms yra sveikintinas, bet dabartiniai siūlymai – nepakankami.

Susidomėjęs stebiu, kas vyksta Artūro Račo tinklaraštyje jam atostogaujant.



Panašu, kad tinklaraštis pradėjo savarankišką, tsakant - visiškai autonominį plaukiojimą.



Ar tik nenutiks, kad grįžęs iš atostogų gerbiamas Artūras suvoks, kad jis visai nebūtinas atributas toje gaivališkoje gyvenimo šventėje..? :)





Va taip ir būna su tais populiariais tinklaraščiais....





Ačiū Dievuliui, kad manąjam tai negresia...:)

Daugelio šeimų narius sąlyginai galima suskirstyti į gražius ir protingus tuos, kuriems reprezentatyviai išvaizdai palaikyti pakanka skutimosi mašinėlės bei šepečio ir tuos, kurių išorinis įvaizdis reikalauja pastovaus dėmesio bei pastangų.

Pirmieji gali sau leisti net nežvilgtelti į veidrodį po keletą dienų, puikiai žinodami, kad jokių kardinalių pokyčių jie ten vis vien neišvys, tuo tarpu kitiems tenka reguliariai turėti reikalų su grožio industrijos atstovais.

Šeimyninės vakarienės metu buvau supažindintas su grožio pasaulį sukrėtusia žinia: vienas apsukrus veikėjas sugebėjo iš Europos Sąjungos biurokratų gauti teisę vertinti visus Lietuvos kirpėjus ir išrašinėti jiems kvalifikacijos pažymėjimus, kurių neįgiję pastarieji neteks galimybių dirbti savo darbą.

Išrašinėti, savaime suprantama, ne už ačiū, bet už pakankamai nemenkus pinigus. Stilistų bendruomenė garsiai burnojo prieš tokią neteisybę ir informavo klientūrą apie būsimus papildomus kaštus Europos užgaidoms tenkinti.

Neatsargiai leidau sau švelniai pasišaipyti iš žirklių, šukų ir feno meistrų lengvatikėjimo – ir pasipiktinusi tokiu nedovanotinu skepticizmu mylima moteris pasodino mane prie kompiuterio, kad asmeniškai įsitikinčiau, jog „visas internetas apie tai rašo ir tik tu vienas nieko negirdėjai“.

Nugriaudėjusi, kaip perkūnas iš giedro dangaus, krizė užklupo Lietuvą. Rūstus Premjeras paskelbė visuotinį taupymo vajų. Mažinamos lėšos švietimui, kultūrai, medicinai ir teisėsaugai, susitraukė, kaip senos naginės, mokytojų, gydytojų, policininkų ir kitų biudžetininkų atlyginimai.

Svarstoma netgi kraštutinė ir žiauri išeitis – skolintis iš liūdnai pagarsėjusio Tarptautinio valiutos fondo, kas aiškiai rodo, kad valstybei nūnai svarbus kiekvienas litas ir ji gali leisti sau tik pačias būtiniausias išlaidas.

Kokios gi yra tos A.Kubiliaus Vyriausybės svarbiausios ir būtiniausios išlaidos, kurių negalima nedaryti, net lendant į TVF skolos kilpą? Vardan ko galima priversti mokytojus, gydytojus ir policininkus dirbti už mažesnę algą, o vaikų globos namų auklėtinius – mažiau valgyti?

Kaip manote, kas parašyta skelbime, kurį matome nuotraukoje ir kuris ne per seniausiai buvo iškabintas ant vienos Islandijos sostinės Reikjaviko dviračių parduotuvės durų? Nespėliokite, vis vien neatspėsite.

Lietuviškos spaudos skaitytojams, prigąsdintiems viešųjų intelektualų reguliariai sekamų tolerancijos pasakų ir bijantiems net garsiai paminėti vienos tautos vardą, bus sunku patikėti, kad tokie dalykai įmanomi demokratinėje ir politkorektiškoje Islandijoje, kuri kadaise pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybės atstatymą. Šis užrašas tiesiog informuoja pirkėjus, kad „žydai čia nepageidaujami“[Judar Ekki Velkomnir] ir dviračiai šioje parduotuvėje jiems neparduodami.

( Na čia dabar? Ir kas tai sugalvojo..? )

Bet kas, nors kartą gyvenime regėjęs diskusiją, kurioje susikerta patriotizmo, tautiškumo, tolerancijos bei kosmopolitizmo klausimai, garantuotai yra susidūręs su vienu paradoksaliu aforizmu, kurį baisiausiai mėgsta cituoti idėjiniai tautiškumo ir patriotizmo priešininkai.


- Dar Samuelis Džonsonas sakė, kad „Patriotizmas – tai paskutinis niekšo prieglobstis“, - pergalingai tekšteli „lemiamą argumentą“ į veidą pašnekovui tolerantiški intelektualai, leisdami suprasti, kad jeigu oponentas atstovauja patriotines pozicijas, tai greičiausiai todėl, kad ir yra šiuo „paskutiniu prieglobsčiu“ besinaudojantis niekšas.


Ir dar būtinai išdidžiai apsidairo aplink – ar visi matė, kaip šauniai jie „nuleido“ tuos patriotus ir ar buvo pastebėtas jų išprusimas, leidžiantis laisvai operuoti mažai kam Lietuvoje žinomo senobės britų išminčiaus citatomis.


Google paieška nesunkiai nustato, kieno pastangomis ši citata taip išpopuliarėjo, kad nūnai ja svaidosi vos ne jaunesniųjų klasių mokinukai, į kurių nesutvirtėjusias galveles vietoje žinių nekurie veikėjai pripumpavo vadinamos tolerancijos.

Prieš pat Naujuosius metus Lietuvoje prasidėjo teismas , kurį tolerantiškiausioji visuomenės dalis pristato, kaip naująjį Niurnbergo procesą, kur kaltinamųjų suole atsidūrė skustagalvis Fašizmas, Rasizmas ir kitokia Ksenofobija viename asmenyje.

Turiu omenyje Lietuvos savanorės Violetos Iljinych, viešoje vietoje sukonfliktavusios su lietuvių kalbos nemokančia, todėl kitomis kūno dalimis lietuviškoje TV sėkmingai laidas vedančią Berneen Čereškiene, teismą.

Kokius gi siaubingus nusikaltimus prieš žmogiškumą įvykdė kaltinamoji, anot kaltinamąjį aktą surašiusio Vilniaus apygardos prokuroro Vladimiro Sergejevo?








( Skaityti toliau )

Ko moko Oskarinės tolerancijos pasakos

Šiandien norėčiau pakalbėti apie meną.

Ne, ne, nesusigūžkite - ne apie tą, kur ant pagaliukų eksponuojamos Yoko Ono džiovintos ar ant žiūrovų laistomos šviežios fekalijos, o apie normalų šiuolaikinį kinomeną.

O jei dar tiksliau, tai apie vieną tokio meno šedevrą. Turiu omenyje įžymujį vokiečių režisieriaus Pepe Danquart'o filmą BLACK RIDER (SCHWARZFAHRER) .

Trumpai šis filmas ir jo režisierius pristatomi taip:

Director/Writer Pepe Danquart was born in 1955 and studied Communications from 1975-1981. He received an Academy Award (Oscar®) for Best Short Film (live action) for his widely acclaimed short Black Rider (Schwarzfahrer). Black Rider screened at more than 60 film festivals all over the world (Berlin, Cannes, Sundance) and won the following Awards: "1st Prize" Toronto International Film Festival, "Best Short" Berlin International Film Festival, and more than 30 additional awards all over the world.


Vienžo, pagal visus požymius, šis kūrinys yra kažkas nepaprasto visomis prasmėmis ir jį galima apibūdinti, kaip trumpametražinės kinokomedijos šedevrą.

Filmukas yra neilgas, su visais titrais 12 min. trukmės, o čia įdėjau trumpesnę 10 min. versiją, todėl tikrai neužtruksite jį bežiūrėdami.

Tiems, kuriems sunku sukaupti dėmesį ilgiau, nei 3-4 min., iš bėdos galima žiūrėti paskutines 4 minutes, kuriose formaliai ir yra visas cinkas, bet visgi rekomenduočiau peržiūrėti nuo pradžios, nes Oskarų visokiems lopams nedalina ir Pepe išties sugebėjo sukurti tam tikrą multikultūrinio Berlyno atmosferą, į kurią reikia pasinerti.

Dažnai tenka susidurti su protingų ir apsišvietusių žmonių nuostaba išgirdus teiginį, kad skirtingai nei teigiama DLKŽ, pakantumas ir tolerancija toli gražu nėra sinonimai ir po šiais terminais slypi ganėtinai skirtingi mąstymo ir elgsenos modeliai.

Susidurę su tolerancijos ideologijos keistenybėmis pasimetę žmonės bando įvesti papildomą tolerastijos, t.y. iškreiptos, netikros tolerancijos sąvoką, nesuprasdami, kad tai, ką jie laiko iškrypimu - iš tikro ir yra tos ideologijos esmė. Tiesiog tai nėra afišuojama ir daugelis to nepamato, kol jų nosimi į tai nebakstelsi - ir tai dar ne visiems padeda....

Panagrinėkime pakantumo ir tolerancijos diktuojamų mąstymo ir elgsenos modelių skirtumą Kinijos Liaudies Respublikos gyventojų ir piliečių pavyzdžiu.

Ko iš padoraus Lietuvos piliečio šių asmenų, patekusių ar ketinančių patekti mūsų šalin, atžvilgiu reikalauja pakantumo modelis, beje, realizuotas mūsų įstatymuose?

Nieko ypatingo - nežudyti jų, nemušti ir kitaip nesmurtauti jų atžvilgiu, nediskriminuoti, viešai nesityčioti ir nežeminti dėl tautybės bei viešai nekurstyti (t.y. neraginti imtis) paminėtų veikų. Viskas.

Kartoju, kas neišgirdo - VISKAS! Ta prasme - daugiau NIEKO.

Jokio įpareigojimo grožėtis, džiaugtis, mylėti, žavėtis ir teikti privilegijas ar pirmenybę nenumatoma ir neprivaloma. Šių asmenų įsileidimas į šalį, buvimas joje bei išvykimas iš jos turi vykti vadovaujantis Lietuvos piliečių ir jų valstybės interesais. Lyg ir aiškus bei akivaizdus dalykas?

O ką apie tai mano žmonės, kurių galvosna įdiegtas tolerancijos ideologijos modelis? Pasižiūrėkime konkretų, bet visiškai tipinį tokio atvejo pavyzdį.

Ypač krito į akį netradicinės politinės orientacijos jaunimą vienijančios Naujosios Kairės 95 laiškas Lietuvos gėjų lygai, politikams ir visuomenei adresuotas tame tarpe ir man, kaip pilietinės visuomenės aktyvistui...

Laiške, kurį pasirašė tokie mūsų progresyviosios visuomenės šviesuliai, kaip Aušra Pažėraitė, Artūras Rudomanskis, Linas Eriksonas, Andrius Bielskis, Daiva Repečkaitė, Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Jolanta Bielskienė, Algis Davidavičius, Morta Vidūnaitė, Lara Lempertienė, Putinas Bielskis, Karolis Klimka, Tadas Leončikas, Ervinas Koršunovas, pranešama, kad:

Net pasibaisėjau - tai kaipgi tie politikai, besivadovaujantys ne progresyviųjų organizacijų, bet tamsių gyventojų daugumos nuomone ir tuo kompromituojantys mūsų Lietuvą viso progresyvaus pasaulio akyse, valdžion patenka? Kas čia per ydingas mechanizmas juos išstumia viršun?

Nekurie neišprusę žmonės sako, kad tas daugumos valią realizuojantis mechanizmas vadinasi "demokratija", bet akivaizdu, kad jie nieko nesupranta.

Netradicinis jaunimas žino, kame yra tikroji demokratijos prasmė - ji tikrai neturi nieko bendro su pataikavimu "daugumos valiai", greičiau jau priešingai.

Jaunas, bet jau labai Progresyvus, Rašytojas Vilis Normanas, savo emocingame straipsnyje Vilnius – ne kultūros, o homofobijos sostinė atveria mums šiuo klausimu akis:

Po tokių griežtų žodžių apie vargšus vaikus, kuriems tenka uostyti "homofobijos dvoką" mūsų sostinėje ir iš kurių tradicionalistai atėmė galimybę savo akimis pamatyti "gėjų pasižmonėjimą" bei kitus kultūros vystymui svarbius dalykus, kurių nebuvo "smetonos laikais", pajutau kažkokį nenumaldomą norą jiems padėti. Visgi Vilis, kad ir jaunas, bet tikras Rašytojas, sugebantis savo žodžiais įžiebti ryžtą veikti ir liepsnas skaitytojų krūtinėse.

Kokia gi gėju saviraiškos forma labiausiai tinka jų gyvenimo būdui pristatyti? Ko labiausiai bijo visokie nedemokratiškos minios valia išrinkti retrogradai-merai? Tuo klausimu Lietuvos gėjų lygos pirmininkas Vladimiras Simonko sakė :

„Didžiausi Europos miestai pripažįsta lygybę organizuodami įvairius viešus renginius, įskaitant LGBT paradus. Deja, to negalima pasakyti apie du didžiausius Lietuvos miestus, kurie atsisako palaikyti tokią svarbią kovos su diskriminacija informavimo kampaniją. Be to, Vilniaus ir Kauno merai aiškiai parodė, kad lesbietės, gėjai, biseksualai ir transseksualai vis dar nepageidaujami šių miestų įvairiose bendruomenėse, ir kuria tam tikrą XXI amžiaus apartheidą. Homoseksualai, neapsikentę gyvenimo tokioje aplinkoje, yra priversti persikelti į pakantesnius Europos miestus.“

Matome, kad gėjų ir transseksualų aktyvistai labiausiai pageidauja viešų savo gyvenimo būdo demonstracijų, taip vadinamų Garbės paradų, kurių nesulaukę netgi emigruoja kitur - tiek tai jiems atrodo svarbu. Pasižymėkime tai.

Po visų šių uždegančių ir nedelsiant veikti raginančių žodžių ir man, kukliam blogeriui, kilo ūpas prisidėti prie mūsų homofobiškosios visuomenės tamsumo išsklaidymo ir apšvietimo tolerancijos dvasia.

Pastebėsiu vieną dalyką, kurį pamiršo paminėti mūsų Progresyvieji Šviesuliai - žmonės dabar mažai tiki žodžiais, net ir spausdintais. Jie priprato prie vaizdingos TV informacijos ir nebenori skaityti sausų tekstų be paveiksliukų.

Taigi, jeigu mes kartu norime įtikinti Lietuvos gyventojus, kad gėjų aktyvistų gyvenimo būdas ir jį demonstruojantys garbės paradai yra šaunus dalykas, reikia jiems ir parodyti - kaip tai atrodo ten, kur veikia Tikroji Tolerantiška demokratija, nesivadovaujanti "pataikavimu miniai".

Žmonės turi savo akimis pamatyti, kaip vyksta homoseksualistų gyvenimo būdą demonstruojantys Garbės paradai ten, kur jie laisvi daryti, ką tik nori, kur jiems netrukdo jokie merai retrogradai ir kiti netolerantiški žmonės.

Juk neveltui tradicinė lietuvių išmintis byloja: "Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų paskaityti".

Todėl siūlau nedelsti ir patiems, savo akimis įsitikinti, kokie kvaili yra tie Kauno ir Vilniaus homofobai, nesuprantantys gėjiško gyvenimo būdo. Jeigu aukščiau pasisakiusių Šviesulių pastangos duos rezultatą - po kokių 10-12 metų panašūs vaizdai bus įprasti ir Gedimino prospekte bei Laisvės alėjoje.

Dėmesio, prieš einant toliau siūlau kiekvienam pasimatuoti tolerancijos lygį.

Tolimesni vaizdai skirti tik tiems, kieno tolerancijos lygio rodiklis ne mažesnis, nei 50%!

Ką tik šovė į galvą mintis, kad ankstesniame poste aprašytas siužetas galėtu tapti to išsvajoto lietuviško meninio plačiaformatinio kinofilmo, kuris būtu įdomus ne tik jo kūrėjams ir kritikams, scenarijaus pagrindu. Žinoma, su nedideliais tolerantiškais patikslinimais.





( Skaityti scenarijaus užuomazgą toliau )

Š.m. lapkričio 18 kai kuriose Lietuvos informacijos priemonėse pasirodė trumpa žinutė - Izraelio Tel Avivo mieste per galingą sprogimą pirmadienį nužudytas mafijos vadeiva . "54 metų nusikalstamo pasaulio bosas žuvo sprogus užminuotam automobiliui. Pasak žiniasklaidos, sprogmenys buvo detonuoti, kai Jakovo Alperono automobilis stovėjo sankryžoje. Nesunkiai nukentėjo trys praeiviai, tarp jų - 13-metis vaikas"

J. Alperonas laikomas vienu iš svarbiausių organizuoto nusikalstamumo Izraelyje vadeivų ir trečios pagal dydį mafijos grupuotės lyderis. Jis turėjo daug priešų. Į jį jau ne kartą buvo kėsintasi.

Žuvusiojo sūnus prie kapo pasakė jausmingą kalbą, kurioje demonstratyviai prisiekė: "Mes rasime žmogų, kuris tai padarė.Aš nusiųsių šį žmogų pas Dievą. Jam nereikės kapo, nes nukirsiu jam rankas, kojas ir galvą", kas padarė reikiamą įspūdį, nes J.Alperono šeima garsėja tokio pobūdžio pažadų vykdymu.



Sutapimas, ar ne, bet sprogimas nuaidėjo praėjus 11 dienų po to, kai pasibaigė teismo procesas, kuriame buvo nuteisti žmonės, organizavę ankstesnius pasikėsinimus į Dono Alperono gyvybę. Kaltinamųjų suole sėdėjo konkuruojančios brolių Ohamų gaujos consigliore Čarlis Šitrit'as (nuteistas 17m.), etatinis gaujos kileris Jaronas Sanker'is (prie 2 nuosprendžių iki gyvos galvos jam pridėjo dar 9 metus), keturi samdomi žmogžudžiai iš Baltarusijos (gavo po 11 metų) bei dar pora į pasikėsinimų organizavimus įsivėlusių asmenų, tarp kurių ir repatriantas iš Lietuvos - Emilis Kigas, kuriam pavyko išsisukti - jį nuteisė 1,5 metų, kuriuos jis jau buvo atsėdėjęs.

Tačiau viena pagrindinių vietų kaltinamųjų suole liko neužimta - žmogus, kuris kaltinamas organizavęs, vadovavęs ir nelegaliai atgabenęs į Izraelį samdomų žmogžudžių brigadą ir dalyvavęs vykdant tuos pasikėsinimus, sėkmingai paspruko nuo tos šalies teisėsaugos. Vietinė spauda aprašo šį žmogų, kaip "buvusį Lietuvos specpajėgų karininką, karo Čėčėnijoje dalyvį, ypatingu žiaurumu ir ištverme garsėjantį tarptautinio nusikalstamo pasaulio veikėją".

Naujų religijų misionieriai nuo seno žinojo vieną svarbų dalyką: naujas šventyklas verta statyti senųjų aukurų vieton, o naujas šventes geriausia švęsti adeptams jau įprastu laiku.


Žmonių prigimties išmanymas leidžia jiems naudotis tuo, kad dauguma mūsų yra įpročio vergai.


Spalio Revoliucijos metinių šventimą Rusijoje pakeitė XVIIa. lenkų-lietuvių okupantų išvijimo iš Kremliaus minėjimas, Lietuvoje gi ton vieton pasirinktas madingesnis bei europietiškesnis naujašventės variantas.


Šiandien, lapkričio 16-tą, mes, kartu su visa progresyviąja žmonija, pažymime Tolerancijos dieną, vainikuojančią Tolerancijos savaitę.


Su kuo visus ir sveikinu bei linkiu šią dieną būti, ėėė, ypatingai pakantiems visokioms blogybėms, kurių šiaip jau pakęsti negalite bei pabrėžtinai geranoriškiems jų reiškėjams.




Jeigu jūsų laiptinėje besinuomojanti butą studentaujanti govėda surengia smagų naktinį vakarėlį, su per tris aukštus kiaurai skambančia bumcik-muzika iki paryčių, per balkoną krentančiomis ir vemiančiomis fuksiukėmis bei entuziastingai, visu balsu su jomis iš kiemo besišnekučiuojančiais jų gerbėjais, palydinčiais autosignalų pysėjimais kiekvieną liemenuko nusiėmimą ar sijonuko kilstėlėjimą - nekvieskite policijos, neikite rinkti kaimynų komandos, idant jėga nutraukti pasilinksminimus su dalyvių mėtymu pro langus ir ryte negriebkite atsakingo to buto nuomininko už madingai liesos krūtinės - prisiminkite, kokia šiandien diena ir būkite tolerantiškas!

Jeigu anksti ryte eidamas išvesti šuns ar šiaip pasportuoti aptiksite laiptinėje greta prikrautos krūvelės balutėje prisnūdusį šventės dalyvį - nemuškite jo ir nebaksnokite veidu į prisidirbtą, neverskite plauti laiptinės jo nuosava striuke - tiesiog bakstelkite bato galu gulintį, kad įsitikinti, jog jam nereikalinga pirmoji pagalba ar paskutinis patepimas, sugriežkite dantimis ir eikite sau, panosėje bambėdamas "Vardan tolerancijos ir pakantumo per amžių amžius amen..."

Vienžo, Tolerancijos dieną turėtumėte pakęsti tai, ko paprastą dieną tikrai netoleruotumėte pačiu pikčiausiu būdu. Klausykitės muzikos, kurios neapkenčiate, žiūrėkite TV laidas, kurių gyvenime nežiūrite, bendraukite su žmonėmis, kuriems šiaip rankos nepaduotumėte, valgykite maistą, kurio kasdien į burną neimtumėte, apsirenkite drabužiais, iš kurių šiaip jau juokiatės, o vakare su šimtu-kitu litų, pora buteliu degtienės ir maišeliu užkandos nuvažiuokite į Kirtimų taborą ir surenkite sau pikniką su vietos aborigenais ir jų klientūra.

Taip, neturėtu būti lengva - bet juk tame ir yra visa tolerancijos prasmė...?

Trumpiau tariant, Tolerancijos dienos minėjimo tradicijos po truputį pačios susiklostys, reikia tik persisemti šios šventės dvasia ir stengtis...

Žiū, po keliolikos metų lapkričio 16-os ryte sveikinsimės "Benai, varom į Nidą taborą!" .

Ta proga norėčiau prisidėti prie Lietuvos Ryto iniciatyvos įvesti tradiciją pasakoti šia progą kokią nors pamokančią istoriją, visems žinomų Kalėdinių pasakų pavyzdžiu Karibų salos gražuolė paspruko iš Lietuvos ir paporinti tegul ir ne tokią linksmą, bet irgi pamokančią tolerencijos tiesų istoriją.

( Skaityti toliau )



Taigi, dar kartą linkiu jums įdomios, turiningos ir kupinos išbandymų Tolerancijos dienos!

Вот и прошла неделя с моего опроса о современном искусстве. Пришла пора представить результаты искуствоведческого труда. Должен сказать, что участие ЖЖ-истов не было слишком интенсивным и если не помощь уважаемого mechanicianа, который создал электронную версию опроса, то ещё неизвестно, чем дело бы кончилось. Могло ведь случиться и так, что бойкот перепуганных поклонников концептуального искусства и FLUXUSса не позволил бы достичь целей данного исследования.

Но, слава Богу, кой каких результатов добиться удалось и мы можем прийти к некоторым выводам.

Напомню, если ещё не говорил, гипотезу данного исследования:

человек, имеющий или получающий высшее образование, споособный к регулярному использованию компютера и интернета и ведущий личный дневник в системе ЖЖ, способен ясно и однозначно визуально отделить шедевры современного изобразительного искусства, созданные художниками мирового уровня и произведения профессиональных живописцев от мазни дилетантов, впервые взявших кисть в руки или рисунков представителей теплокровной фауны, нанесённых на холст хоботами или хвостами.

Тезис, вроде странный и на первый взгляд даже не требующий проверки - если говорим о произведениях искусства архитектора, музыканта, танцора или мима, классического скульптора или живописца, кинохудожника и пр.пр. - настолько ясны и заметны отличия, ведь именно уровень мастерства создателей в этих случаях и превращает эти произведения в произведения искусства. Когда говорим о шедеврах, то разница видна даже младенцу.

Но существуют произведения, про которые говорят, что это искусство - и очень высокой пробы, что подтверждает их денежная стоимость, превышающая цену большинства шедевров той же архитектуры.

Вообщем, решил я провести исследование и проверить свою гипотезу.

Рекомендация: если Вы не участвовали в электронном опросе, пройдите его , прежде чем читать дальше. Тогда Вы по другому воспримете нижепредставленные результаты исследования.

( Read more... )

Štai ir praėjo daugiau, nei savaitė, po mano apklausos apie šiuolaikinį meną. Atėjo laikas pristatyti menotyrinio darbo rezultatus. Turiu pasakyti, kad LJ-istų dalyvavimas nebuvo ypač intensyvus ir jeigu ne geranoriškas gerbiamojo mechaniciano prisidėjimas, sukuriant elektroninę tos apklausos versiją, tai dar nežinia, kuom būtų užsibaigę. Galėjo atsitikti ir taip, kad nusigandusių konceptualaus meno ir FLUXUS gerbėjų boikotas būtų neleidęs pasiekti sumanytų tyrimo tikslų. Bet, ačiū Dievui, šiokius tokius rezultatus turime ir galime padaryti bent kažkokias išvadas.

Taigi, priminsiu, jeigu nesakiau, šio menotyrinio darbo hipotezę: turintis aukštąjį išsilavinimą arba jo siekiantis asmuo, sugebantis reguliariai naudotis kompiuteriu bei internetu ir vedantis asmeninį dienoraštį LJ sistemoje, vizualiai gali aiškiai ir vienareikšmiai atskirti šiuolaikinio vaizduojamojo meno šedevrus, sukurtus pasaulinio garso dailininkų bei eilinių profesionalių dailininkų kūrinius nuo pirmą kartą teptuką rankon paėmusių diletantų teplionių bei šiltakraujės faunos atstovų piešinių straubliais bei uodegomis.

Teiginys iš pirmo žvilgsnio keistas ir net nereikalaujantis patikros - kalbant apie architektūros meną, muzikos meną, šokio ar pantomimos meną, klasikinę skulptūrą ar dailę, kino meną ir etc. etc.- absoliučiai aiškus ir skaidrus, kadangi aukštas meistriškumo lygis minėtais atvejais ir paverčia kūrinius meno kūriniais. Šedevrų atveju skirtumas tiek akivaizdus, kad matomas ir kūdikiui.

Betgi yra kūrinių, apie kuriuos teigiama, kad tai yra menas - ir labai aukštos prabos, ką nedviprasmiškai parodo jų piniginė vertė, viršyjanti daugelio architektūros šedevrų kainą.

Taigi, nusprendžiau patikrinti savo hipotezę ir atlikti tyrimą.

( Read more... )

Jau primiršę Didžiosios Spalio Socialistinės Revoliucijos eilinių metinių šventimą Lietuvos žmonės sulaukė priminimo. Susizgribus, kad "šventa vieta" liko tuščia, beveik ton pačion daton įrašyta naujųjų revoliucionierių rudeninė šventė - lapkričio 16-ta - Tolerancijos diena!

Atskiros paralelės tiesiog stulbina - nūnai apie toleranciją eilinis lietuvis skaito, girdi ir mato ne ką mažiau, nei anų laikų sovietžmogis apie tą Didžiąją Revoliuciją ir jos svarbiausius veikėjus, kurių daugumos kilmę minėti - kaip tuomet, taip ir dabar - lyg ir nemandagu.. . Praktiškai kasdien galime išvysti straipsnių, kuriuose L.Donskis, S.Alperavičius, A.Rudomanskis, A.Vinokuras, T.Leončikas, NK 95 atstovai ir kiti šviesuliai moko mus to nelengvo tolerancijos mokslo...

Lietuvos Seimas rengia konferencijas apie toleranciją, tarptautinė komisija, kurios narys, beje, buvo liūdnai nuskambėjęs Y.Aradas, pristeigė Tolerancijos ugdymo centrų, kurių tinklas padengė visą Lietuvą. Valstybiniame V.Gaono Žydų muziejuje atsirado struktūrinis padalinys - Tolerancijos centras . Toleruojantis netradicinius seksualinius pomėgius jaunimas netgi susibūrė į Tolerantiško jaunimo asociaciją, o netradicinius politinius - į NK95 judėjimą. Kasmet išrenkamas ir šlovinamas metų Tolerancijos Žmogus.

Bet ką čia mūsų Lietuvėlė - visas pasaulis apimtas tolerancijos idėjų karštligės. Štai Los-Anžele, USA, vietinis Simono Vyzentalio centro, kurio Izraelio skyriui vadovauja nuo seno tolerancija lietuviams garsėjantis E.Zuroffas, filialas buvo tiesiog pertvarkytas į Tolerancijos muziejų, kuriame ir bus įamžinta šio Centro veikla skleidžiant toleranciją kitokiems.

Kultinio serialo South Park kūrėjai neliko abejingi ir pašventė atskirą seriją tolerancijai - ji vadinasi The Death Camp of Tolerance. Vienžo, nieko nuostabaus - tolimojoje užatlantėje tolerancija patampa vos ne valstybinės religijos atmaina, sparčiai plintančia po platųjį pasaulį.

Štai Izraelyje vardan Tolerancijos muziejaus statybų, kurioms pirmą akmenį padėjo pats A.Švarcenegeris, net nepaigailėta nuošluoti nuo žemės paviršiaus arabų kapinių, ne ypač pagarbiai iškrapštant kaulelius, bet juk net ir arabui turi būti aišku, kad vardan tolerancijos kažką reikia aukoti.

Bet ką čia Izraelis - neatsilaikė netgi autoritarinio prezidento valdoma Rusija, kur pats V.Putinas iškilmingai paaukojo savo mėnesinį atlyginimą Žydiškojo tolerancijos muziejaus Maskvos centre, kažkaip įtartinai primenančio mūsų Gugenheimo-Litvakų muziejaus idėją, statyboms. Pastatas, beje, irgi pretenduoja tapti architektūros šedevru, turistų traukos centru ir didžiausiu žydų muziejumi pasaulyje..

Ir štai beklaidžiodamas po tolerancijos kupinas interneto platybes, besidžiaugdamas sparčiai dygstančiais mūsuose šio reiškinio daigais, aptikau dar vieną vietą, kurioje aktyviai propaguojama ir ugdoma tolerancija, kam netgi įsteigtas specialus Tolerancijos centras - valstybinę Vilniaus miesto Šolom Aleichemo mokyklą. Mokykla įdomi, savotiška, vadovaujama energingo ir veiklaus direktoriaus, puoselėjanti žydų tautines tradicijas, tarp kurių, sprendžiant iš aukščiau aprašyto, vieną pagrindinių vietų užima tolerancija kitokiems.

Rusų kalboje, beje, jau kuris laikas netgi įsitvirtino naujadaras - eufemizmas "лицо толерантной национальности" (tolerantiškos tautybės asmuo), vartojamas vietoje negražaus ir įžeidaus jų kalboje lenkiško šios tautos užvadinimo.

( Read more... )

Štai ir vėl sulaukėme kultūrinių naujienų Vilniuje. Nors ne taip prastai kvepiančių, kaip praeitą kartą, bet kur kas brangesnių. Pagaliau išgirdome, ką mums žada Gugenheimo frančizės agentai - ir, deja, turiu pasakyti, kad Ostapas Benderis Vasiukų šahmatų mėgėjus maustė įtikinamiau. Gal kad alkanas buvo..?

Вот и опять мы в Вильнюсе дождались культурных новостей. Хотя и не столь дурно пахнущих, как в прошлый раз, но горааааздо дороже. Наконец то агенты франчизы Гугенхейма озвучили свои предложения - и должен заметить, что Остап Бендер "обувал" васюкинцев куда убедительнее. Может потому, что голодный был...?

Taigi, anot pristatytojų, muziejus sulauks po 400 tūkst. lankytojų kasmet, iš kurių 270 tūkst. bus atvykę pažiopsoti to stebuklo ir jo lobių užsieniečiai, išleisiantys Vilniuje ne mažiau 170 mln.usd. Kasmet į Lietuvos biudžetą Gugenhaimo muziejus, kuris įdarbins 900 darbuotojų, sumokės po 30 milijonų litų mokesčių! Maža to, užplūdūs tokiam turistų srautui Vilniui , kaip tuose Vasiukuose, norom nenorom teks pastatyti metro ir praplėsti aeroustą: „Vilnius patirtų didžiulį efektą. Ne tik išaugtų turistų srautai, padidėtų įplaukos į biudžetą, bet ir būtų patobulintas susisiekimas – tiek miesto viduje, tiek su miestu“, - kalbėjo ji. O kur dar 200 tūkst. pasaulio žydų, kuriems ketinama išdalinti po antrą, lietuvišką pasą? Negi visi, iki vieno, neatvyks pasižiūrėti Litvakų centro ir muziejaus ? Ir visa tai už kažkokius nelaimingus 300 milijonus litų mūsų mokesčių pinigų..? Jėzus, kokia laimė mums nusišypsojo.....

Вообщем, нам обещают в год по 400 тыс. посетителей, 270 тыс. из которых прибудет поглазеть на это чудо и его сокровища из за рубежа. Потратят они на это не менее 170 млн.долл., а музей в наш бюджет уплатит не менее 30 млн.долл. ежегодно, да ещё создаст 900 рабочих мест. Короче, как и в Васюках, нам придётся строить метро и расширять аэропорт - они так и сказали. И всё это счастье всего навсего за 300 мил.лит наших городских налогов? Боже, да это же дешевле снега в зимний сезон....

Tame laimingos ateities fone netgi kažkaip užsimiršo, kad atėjo laikas apmokėti 5 mln.usd. dydžio pono Zuoko, tiksliau Vilniaus miestiečių skolas ponui Mekui už jo išsaugotą Jurgio Mačiūno buitinių atliekų kolekciją. Nieko, yra yra kas primena.......

На фоне счастливого будущего как-то подзабылось, что пришло время платить 5 млн. баксов долга г.Зуокаса (A.Zuokas), точнее, наших горожан, г.Мекасу (Jonas Mekas) за сохранённую коллекцию бытовых отходов Юргиса Мачюнаса (George Maciunas). Ничего, есть кому напомнить....

Vienžo, tautiečiai, panašu, kad nepigaus šiuolaikinio meno su litvakiškais akcentais invazijos Vilniui išvengti nepavyks ir Mačiūno šiukšles mums visgi teks apmokėti pagal svorį - didesne, nei aukso kaina. Taigi, norėčiau patyrinėti tautiečių supratimą apie tuos šiuolaikinius menus - ką jie vertina, ko ne? Ar įveiks bei supras Gugenheimo šedevrų didingumą? Abejonių, prisipažinsiu - yra.

Вообщем, похоже, что инвазии современного искусства в недешёвом литвакском исполнении Вильнюсу не избежать и мусор Мачюнаса мы таки оплатим по весу - по цене выше золотой... Так что я решил провести небольшое исследование среди соотечественников - что они ценят, а что нет? Смогут ли в полной мере осознать и насладиться величием шедевров Гугенхейма? А то сомнения гложут ....

Štai pavyzdžiui, paveikslėlis. Kaip manote, kas tai? Maoczeduno laikų agitacinis plakatas? Naujosios kairės 95 vėliava? Neatspėjote........

Вот, например картинка. Как вы думаете, что это? Агитплакат времён Mao? Флаг движения Новая Левая 95? Нет, не угадали....

( Read more... )

Seniai, labai seniai, vieną niūrią sovietmečio dieną į mūsų pradinės mokyklos klasę įžengė gerai įmitęs, akiniuotas ir pliktelėjęs kostiumuočius.

Truputi sutrikusi tamsta-mokytoja pristatė jį, kaip komjaunuoliškos jaunųjų internacionalistų organizacijos, besirūpinančios pagalba kovojančiai Afrikai, atstovą.

Atsikrenkštęs, komjaunuolis paporino mums, kaip sunku gyventi nuo kolonializmo išsivadavusioje ir socializmą bandančioje kurti Afrikoje, kaip tenykščius negrus skriaudžia prakeiktieji baltieji imperialistai ir kokias dideles viltis tie negriukai dedą į šlovingosios tarybinės liaudies pagalbą. Kalbėjo sausai ir neilgai. Trumpiau tariant, buvo liepta rytojaus dieną atnešti po, berods, rublį - ir įsigyti markučių ar lipdukų, kurie paliudys, kad ir mes prisidėjome prie socializmo Afrikoje kūrimo.

Mama tik susiraukė, išgirdusi apie žūstančius socializmo statyboje negriukus, kuriuos turėjo išgelbėti jos sunkiai uždirbtas rublis, bet visgi davė.

Ir ačiū Dievui, nes tikrai nenorėjau būti gėdinamas to nelemtojo akiniuočio ir raudonuoti prieš visą klasę. Pastarasis, kiek tuomet supratau vaikišku proteliu, reguliariai važinėjo į tą Afriką bei asmeniškai patyrė visas negriukams lemtas kančias ir todėl piktai reagavo į nesusipratusių tamsių žmonių nedovanotiną gobšumą...

Iki šiol man mįslė, ką už tarybinių moksleivių rubliukus nuvežė Afrikon tas komjaunuolis - kalašnikovų siuntą ar kokį TNT dėžę? Na, neesmė...svarbu, kad mano vaikystė ir socializimo statybos Afrikoje seniai baigėsi....

Ir staiga - atsiverčiu nūnai Bernardinai.lt puslapį ir lyg į praeitį pasinerčiau - ( Read more... )

Aprimo aistros dėl dvigubos pilietybės, lydimos žiniasklaidos ir nekurių Seimūnų krokodiliškomis ašaromis apie nelietuviais tampančius gimstančius Airijose lietuviukus. Bet tarp tų ašarų kažkaip nepastebėta visuomenėje prasprūdo nedidelė Pilietybės įstatymo projekto formuluotės detalė, kur numatyta, jog neatsisakydami turimos pilietybės į Lietuvos pasą gali pretenduoti pasitraukusieji iš Lietuvos 1940 m. birželio 15d. – 1990 m. kovo 11 d. okupacijos metu ir šių asmenų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai. Nustebino siūlomas, visą sovietmetį apimantis, periodas - juk jokių galimybių pasitraukti iš Lietuvos po kokių 1946-48 m. lietuviai neturėjo - emigravusius galime ant pirštų suskaičiuoti?